sudužusios svajonės x

Sitas posakis persismelkes pavydu daugiau nei norima jo isvengt panaudotus zaislus-tai nori pasakyt gyvenai,mylejai su zaislu?? fu kaip neskanu.. ir norima pazeminti kazka..

va būtent..

Kai nieko nezinai,tai ir sito nezinai... tada jis pats geriausias,sauniausias ir istikimiausias ..
zinojimas baisi jega.. ne karta esu skaicius kai moterys gailisi suzinojusios tai,kas geriau butu like nezinoma,nes jos vistiek nenustoja mylet,gyvent kartu..tik tada plius kankinasi dar..
as nekalbu apie slykstu mela,tyciojimasi atvira ir panasiai..
visada sakau jei nori kazka suzinoti,pries tai susidaryk plana,ka darysi su tuom zinojimu..

visiškai pritariu ir pati taip sakau:) tik kartais būna kad netyčia sužinai , visiškai to nenorėdamas
man žinok turbūt visgi labiau patiktų jei būtų žaidžiama atvirom kortom, kad va žinai brangioji tu man brangi bet man dar biški reikia ir kitų nes aš nesu apsisprendęs ir tada jau tikrai tu pats, žmogau, sprendi ar tau būti su tokiu ar ne o ne tas melavimas kiekvienam sutiktam atskirą istoriją galbūt taip teigiu kad turėjau tokius santykius (atvirus) ir man jie patiko , kol aišku tas nežinojimas ko nori neužsitęsė per ilgai bet va tas melas mane žudo.. kažkaip man santykiuose pasitikėjimas turbūt dar svarbiau nei meilė..o po tokių melų to pasitikėjimo lieka nulis

Kartais tik atrodo kad mes galim spresti buti su tais ar nebuti.. kai atena ta diena sprendimu-nusvyra rankos ir maldaujam kad nereiktu nieko spresti,nes nera jegu atsisakyti to zmogaus... ir tada jo sprendimas tampa svariausias,o musu zinojimas-musu paciu kalejimu...

aj žinok manau kad anksčiau ar vėliau rasi jėgų tam sprendimui nebūti.. nes tas žinojimas visada ės iš vidaus ir tas nepasitikėjimas vis tiek sugriaus tą norą "būti " arba aišku jis pats anksčiau išeis pas kokią kitą mūzą

Pyktis geras dalykas šiuo atveju, jei jau negali nustoti mylėti, imk neapkęsti... o pamažu ir visai pasidarys dzin. Aš tai būčiau iš karto išmetusi lauk užuojautos šitame aš neturiu, sakyčiau, kur nori ten eik, man visiškai neįdomu. Dar pati padėčiau susikrauti daiktus

aš taip pat, bet paskui bliaučiau kruvinom ašarom... Galėčiau meluoti, sakydama, kad nebliaučiau, lai eina, bet žinau, kad būtų nerealiai sunku. Bet paskui pyktis nugalėtų.

Išsibliauti galima, kai išeis... aš vat ir nesuprantu tų moterų, kurios keliais šliaužioja, maldauja nepalikti ir pan. Man pirma reakcija būtų didelis didelis pyktis, nė akimirkos neištverčiau būti tame pačiame kambaryje, aišku paskui gal ir pabliaučiau, pasigailėčiau savęs, bet mano ašarų tai nematytų.

matyt mes iš tokių moterų esam kažkada aš net kai važiavau atsiprašyti... galvojau imsiu apsiverksiu ir jis man atleis. Ašaros užsiblokuoja, ir aš atsiprašiau, pasikalbėjom ramiai, pasakiau savo poziciją ir išėjau. Ir nei žodžiu neužsiminiau, kad gal pabandom iš naujo.

taigi,taigi.mes moterys vadovaujames jausmais,o jie protu.as ji siandien nenorom,o gal ir norom eedziau-va kaip as dziaugiuosi uz tave-koki modeli prikabinai.juk nekiekvienam is gluskaimio taip pasiseka.o jis tylejo kaip i burna vandens prisisemes.saku noriu kopijos to zurnalo,kad vaikams parodyt pas ka tetis nuo mamos pabego....aisku tai tik erzinimas.man paciai toks juokaqs ima nuo tol kai pamaciau kad jis ta zurnala uzsisakes.tiesiog vaiku darzelis ir daugiau nieko.visi man sako kad jis atsipeikes-tik negarantuoju kad man jo reikes po viso sito ka as isgyvenau.aisku vaikai,seima.man jie svarbiausi,bet jei zmogui tu tipo nebetenkinai gyventi kartu,nebemyli-tai ar tai pasikeis.nemanau.vakar jauciausi taip kvailai.erzinau ji visokiais budais.jau maniau prisidirbsiu i liuli,bet nieko.nezinau kas paciai uzplauke.juk poryt isvaziuoja pas ja,ir as nieko nepakeisiu.tai jau faktasir nekeisiu.tegu kankinas,nes abejoju ar kazka naujo atras su ana,ar su kita.sexa kitoki,laisve.iki tol kol atsiras problemu ar del pinigu,ar del vaiku.nebuna gi gyvenimas visada vienodas.pas mus jis buvo irgi puikus ,kol neatsirado problemu,vaiku.as su vaikais-o jam dar reikejo pasilakstyt.ir kai as jau maniau kad jau atsilakste-se tau turek skyrybas.taigi merginos,jie tokie.dauguma ju.kaip drauge sako,jiems reikia musu visokiu viename-motinos ,zmonos,meiluzes,aukles ir tt.o jei ko pritruksta-galima pasieskoti geriau ir pasakyt kad mes kaltos,nesugebejom jais pasirupint kad jie butu laimingi,nors ar mes laimingos-jiems nusispjaut.taigi auksciau galvas merginos.tegu nemano kad mes nesugebam gyvent be ju.gyvenimas tik prasideda.visoms sekmes,stiprybes ir istvermes.
jei padarete viska ka galejot ir nepasikeite niekas-vadinasi jie to neverti.ne trupucio.tegul
eina
sau ,kuo toliau nuo musu.

Dar kartą sveikos mergaitės,

Savo istoriją jau esu aprašiusi šiame forume. Tik tuomet dar buvau ant svarstymų ribos – pačiai nutraukti viską ar ne. Abejonės mane užplūdo tuomet, kai beveik po trejų metų draugystės, jis visai nesurimtėjo ir nepuoselėjo jokių ateities planų (jam 27). Nepagalvokite, kad esu iš tų, kurios kiekvieną dieną zirzia, kaip nori vestuvių ir vaikų. Tiesiog mano gyvenimas taip susiklostė, kad baigiau mokslus (dvejus), dirbu (vėlgi dviejuose darbuose) ir natūraliai pradėjo suktis mintys, kad jau norėčiau kažkaip sutvirtinti santykius. Vėlgi nekalbu apie vestuves, bet bent jau rimtai kurti buitį ir gyventi kartu. Nes mes gyvenome nei kartu nei atskirai... Tad norėjosi pagaliau kažkur „susidėti šmutkes“. Kol aklai mylėjau, taikiausi ir vyliausi, kad kažkada ateis laikas, kai galbūt jis norės to pats. Tačiau paskutiniu metu pati nebeištvėriau – pradėjau akivaizdžiai klausinėti, ką jis galvoja apie mūsų santykių rimtumą, kas bus kai jis baigs mokslus (jis vis dar mokosi) ir pan. Jokių konkrečių atsakymų nesulaukdavau. Maždaug – viskas bus gerai, pagyvensim, pamatysim. Nusiramindavau. Bet po kurio laiko vėl man užplaukdavo tokios „fazės“, kai svarstydavau, gal jį paleisti, gal jis tiesiog nieko su manimi nenori, gal aš jį per daug spaudžiu, gal apskritai tai ne mano žmogus.... Teko ne kartą įsitikinti/patikrinti, kad jis tikrai netori jokios kitos, na bet žinot, gal aš kažko nežinau... Realiai pagalvojus, mes daug kur esame skirtingi – aš šeimos žmogus, man svarbu namai, įvairios smulkmenos, detalės, o jis to nesureikšmina, jam vis dar didelę reikšmę gyvenime turi draugai ir jo hobis. Nepaisant to, mūsų sielos labai artimos. Tas mus vienas prie kito labai traukdavo.
Po paskutinio pykčio prieš gerą savaitę, nusprendėme skirtis. Jį užkniso mano priekaištai. Mane – jo abejingumas. Kai mąstau protu, suprantu jį. Bet stengiuosi pateisinti ir save. Tačiau, kai sukyla jausmai, einu iš proto. Negalvojau, kad bus taip sunku. Būna tokių akimirkų, kad nesinori net gyventi... Norisi griebti telefoną ar belstis jam į duris ir prašyti taikytis... Ar bent išsilieti...nes taip normaliai ir neužbaigėm visko. Tiek neišsakytų jausmų drasko mane. Juolab, kad žinau, kad ir jam nelengva, pats tai pripažino. Tik jis stipresnis už mane.
Nežinau, merginos, kaip save suimti į rankas....ir ką daryti? Protas sako, kad nieko nebus, jausmai, kad paskubėjau, kad galėjau išlaukt savo ir būti labai laiminga....