Seikos merginos

jei tikrai pastoviai persivalgote, kad net skrandid plyšta,tai yra liga.
Pastovus persivalgymas tai valgymo sutrikimas, apibūdinamas nuolatiniais persivalgymo priepuoliais, be reguliaraus pasipriešinimo jiems bei neturintis kompensacinio elgesio.
· Paplitimas: 1 5 % bendros populiacijos.
· Dažniau paveikia moteris (60 % sergančiųjų).
· Sergantieji valgymo sutrikimu gali turėti normalų arba šiek tiek didesnį nei vidutinį kūno svorį.
· Persivalgymą sutrikimą dažnai lydi depresijos simptomai.
· Sergantieji dažnai patiria stresą, gėdą, kaltę dėl savo ligos.
Pastovaus persivalgymo galimos pasekmės dažniausiai susijusios su nutukimu:
§ Aukštas kraujospūdis.
§ Aukštas cholesterolio kiekis kraujyje.
§ Širdies veiklos sutrikimai.
§ Diabetas.
§ Tulžies pūslės sutrikimai.
Persivalgymo priepuolio epizodui būdingi šie požymiai:
Svarbiausias pastovaus persivalgymo požymis - kontrolės praradimo jausmas. Šis požymis pirmiausia skiria pastovų persivalgymą nuo paprasto persivalgymo ar piktnaudžiavimo maistu. Kontrolės praradimas paprastai pasireiškia labai individualiai. Yra žmonių, kurie netenka kontrolės jausmo gerokai prieš pradėdami valgyti. Kitiems ji silpsta laipsniškai. Arba šis jausmas dingsta staiga suvokus, kad suvalgyta per daug. Įdomu, kad kai kurie ilgus metus nuo persivalgymo kenčiantys žmonės teigia, jog laikui bėgant jie vis rečiau bepraranda kontrolės jausmą. Kartais taip yra todėl, kad patirtis juos išmoko, jog persivalgymo priepuoliai - neišvengiami ir nėra prasmės stengtis jiems priešintis. O kai kurie netgi ima planuoti, jų manymu, neišvengiamus persivalgymus, tokiu būdu suteikdami sau pasitenkinimą numatyti. Planavimas leidžia šiems žmonėms bent šiek tiek kontroliuoti persivalgymo priepuolių laiką ir vietą, o tuo pačiu iki minimumo sumažinti jų įtaką kasdieniam gyvenimui. Taigi šie žmonės jaučiasi nepraradę kontrolės jausmo. Tačiau iš tiesų tai yra netiesa, nes jie vis dėlto negali užkirsti kelio persivalgymo priepuoliams. Be to, dauguma patys pripažįsta, kad kartą pradėję valgyti, nepajėgia sustoti.
Jausmai. Pirmosios persivalgymo priepuolių akimirkos gali būti malonios. Tačiau tokie jausmai trumpai tetrunka. Greitai juos pakeičia pasišlykštėjimas, nes valgoma vis daugiau ir daugiau. Kai kurie žmonės jaučia pasibjaurėjimą tuo, ką daro, tačiau nepajėgia liautis.
Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą ir kad skriaudžiu save laikydamasi dietos. Netrukus šias mintis keičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas paguodžia ir nuramina, tad jaučiuosi pakylėta. Bet pradėjusi nebegaliu sustoti ir persivalgau. Kemšu ir kemšu it patrakusi, kol tampu visiškai pilna. Po to jaučiuosi kalta ir pykstu ant savęs (cituota pagal Christopher G. Fairnburn Kaip įveikti pastovų persivalgymą, Vilnius 2004).
Susilpnėjęs sąmoningumas. Persivalgymo priepuolių metu žmonės dažnai sakosi išgyveną į transą panašią būseną. Kai kurie žmonės taip pat pasakoja, kad jie žiūri televizorių, klausosi garsios muzikos arba naudoja kokią nors kitą dėmesio atitraukimo formą, kad tik negalvotų apie tai, ką daro.
Maisto kiekis, kuris akivaizdžiai didesnis už tą, kurį dauguma žmonių suvalgytų per panašų laikotarpį ir panašiomis aplinkybėmis, suvalgymas per tam tikrą/ pasirinktą laikotarpį (pvz., per dvi valandas).
Valgymo greitis. Paprastai persivalgymo priepuolių metu valgoma labai greitai. Dauguma persivalgančiųjų kemša maistą į burną beveik mechaniškai, beveik nekramtydamos. Be to, gausiai jį užgeria, kad būtų lengviau nuryti, o tai sukelia persisotinimo ir išsipūtimo jausmą. Kai kurioms persivalgančioms tai vėliau padeda išvemti suvalgytą maistą.
Jaudinimasis. Persivalgymo priepuolių metu kai kurie žmonės nenustygsta vietoje ir zuja iš kampo į kampą. Aplink juos tvyro nevilties atmosfera. Jie jaučia potraukį maistui ir tai yra galinga jėga, verčianti juos valgyti. Persivalgymo priepuolių metu ypatingai svarbu turėti užtektinai maisto, tad persivalgantieji gali imti kitiems priklausantį maistą, vogti iš parduotuvių arba net valgyti išmestą maistą. Daugumai persivalgiusiųjų toks elgesys atrodo gėdingas, šlykštus ir žeminantis.
Viskas prasideda nuo to, kaip aš jaučiuosi tik atsibudusi. Jei jaučiuosi nelaiminga arba kažkas kažką man pasakė, kas mane nuliūdino, kyla stiprus noras valgyti. Kai pajuntu šį potraukį, mane išpila šaltas prakaitas. Mano galva tampa visiškai ištuštėja ir aš automatiškai patraukiu prie maisto. Valgau tikrai greitai, tarsi bijočiau, jog lėčiau valgydama turėsiu daugiau laiko pagalvoti apie tai, ką darau. Valgau stovėdama arba vaikščiodama. Dažnai valgau žiūrėdama televizorių arba skaitydama žurnalą. Tą darau, kad tik išvengčiau galvojimo, nes galvoti reikštų tiesiogiai susidurti su tuo, ką darau (cituota pagal Christopher G. Fairnburn Kaip įveikti pastovų persivalgymą, Vilnius 2004).
Slapukavimas. Aiškus tipiško persivalgymo požymis valgymas slapčiomis. Yra žmonių, kurie taip gėdijasi šio žalingo įpročio, kad kaip įmanydami jį slepia, ir tai jiems kuo puikiausiai pavyksta metų metais. Vienas būdų tobulinti slapukavimą normaliai valgyti matant aplinkiniams. Kitas imtis mažesnių ar didesnių gudrybių. Kai kurie normaliai pavalgę slapčiomis grįžta sudoroti visų likučių. Kiti nešasi maisto į miegamąjį ar vonios kambarį, kad galėtų valgyti be baimės būti užklupti.
Vos išėjusi iš darbo, skubu pirkti maisto. Pradedu valgyti dar nepasiekusi namų. Bet valgau slapčiomis traukdama maistą iš kišenių. Tikrasis valgymas prasideda vos sugrįžus į namus. Valgau tol, kol pradeda skaudėti pilvą ir nebegaliu nuryti nė kąsnio. Tik tuomet pajėgiu išsivaduoti iš transo būsenos ir pradedu galvoti apie tai, ką padariau (cituota pagal Christopher G. Fairnburn Kaip įveikti pastovų persivalgymą, Vilnius 2004).