Teorija kaip pastoti ir klausimai kodėl nepastojam

Sveikos  Rašau čia tik todėl, kad pati dar visai neseniai labai godžiai skaitydavau panašias temas forumuose ir ieškodavau atsakymo, kodėl nepastoju ir ką daryti kad pastočiau? Dabar jau laukiuosi, prasidėjo trečias mėnesiukas  ir tikiuosi, kad gal mano istorija, kam padės, nes jaučiu daug kas išgyvena tą patį

I etapas TOBULAS PLANAVIMAS. Su vyru vaikelį pradėjome planuoti iš karto po vestuvių. Ir: metėm rūkyti, beveik visai nebevartojom alkoholio, aš vartojau folio rūgštį. Kadangi taip jau užsimojome išvalyti organizmus, kad tik vaikas sveikas gimtų, tai aišku ir tų kartų su "finalais" buvo mažiau (tai vakar kieno gimtadienis buvo, tai peršalau, tai dar kas nors) + mano vyras dažnai komandiruotėse. Ai, prieš vestuves dar buvau pas gydytojus ir pasitikrinau sveikatą nuo A iki Ž. Gydytoja rado policistines kiaušides, prirašė žolelines tabletes pagerti ciklui sureguliuoti, kurios didina pastojimo tikimybę. Pasakė, kad jei po metų nepastosiu, sugrįžti, tada taikys gydymą.

II etapas KODĖL??? Praėjus kokiems 5 mėn. ir vis nepastojant, pradėjome galvoti, ką darome ne taip. Šimtą kartų googlinau frazę "kaip pastoti" ir viską skaičiau, kiek tik galėjau. Supratau, kad laikas pradėti skaičiuoti vaisingas dienas - kadangi mano ciklas nereguliarus, tai buvo misija neįmanoma. Tuomet bendradarbio žmona papasakojo apie ovuliaciją parodantį mikroskopą, kuriuo naudojosi ji ir pastojo, ir dar dvi jos giminaitės taip pastojo, ir draugės pastojo ir t.t. Įsigijau mikroskopą: sekiau seilių struktūrą, pildžiau grafikus, juose žymėjausi ir kada mylėjomės. Po pasimylėjimo laikydavau kojas iškėlusi į viršų tuo šiek tiek juokindama savo vyrą ("Pakišk pagalvę", "ištrauk pagalvę" ir t.t.) Kalbėdavau su savo laimingai mamomis tapusiomis draugėmis: jos sėkmingai pastojo be didelio vargo ir patarė tik viena - mylėtis  Ai, dar visi kartojo, kad reikia atispalaiduoti, turėti mažiau streso - bet kaip tas įmanoma, jei vienintelis dalykas, kurio trokšti yra susilaukti vaikelio? Kai vyras nuostabu, finansai leidžia, ir visos kitos aplinkybės tiesiog puikios...

III etapas DEPRESIJA. Praėjus dar maždaug 5-6 mėnesiams vis dažniau aplankydavo mintis, kad gal mes niekada negalėsime turėti vaikų? Kas mums pažadėjo, kad nesame viena iš 5 porų, kurie negali turėti vaikų, kaip kad skelbia baisioji statistika? Plius vis dažniau prisimindavau ginekologės paabejojimus, ar galėsiu pastoti dėl tų policistinių kiaušidžių... Maniau, kad negaliu tomis parkėmis apkrauti ir vyro, nes užtenka vieno stresuojančio, jei stresuosime abu, tai bėda pasidarys dviguba ir tikrai užkirdsime kelią ateiti vaikeliui. O dar jis yra labai jautrios sielos, giliai išgyvena viską, nors to kitiems ir neparodo. Ir čia, tiesą pasakius, padariau klaidą. Viena liūdėjau, griaužiausi, bet iš tiesų emocijų nebuvo įmanoma sutramdyti ir jos prasiverždavo durniausiai momentais. Buvau nelaiminga, tai pradėjau kabinėtis prie vyro, niurzgėti ir t.t. Supykusi dėl ko nors čia pat bėgau atsiprašyti, kad jį įskaudinau, juk tai mano mylimiausias ir brangiausias žmogus! Apsiverkiau, kai jis pasakė, kad tikrai tapau kažkokia pikta ir grubi...O aš ir pati tai mačiau ir supratau, kad darausi monstras, mano nuotaikos kraštutinės, o žodžiai aštresni, negu tikrai noriu pasakyti.

IV KĖLIMASIS. Po kokių 2-3 mėnesių depresinės nuotaikos, pradėjau ieškoti išeities - supratau, kad taip grimztu tik gylyn ir nieko iš to nebus. Pasakiau vyrui, kad labai liūdžiu, kad nepastoju, pakalbėjom atvirai, o kaip jis jaučiasi ir t.t. Tada kas rytą atsistodavau prieš veidrodį ir žiūrėdama į akis sau kartodavau: "Dovile, tu esi vaisinga ir tikrai susilauksi vaikų." IŠ pradžių tie žodžiai žeidė kaip aštrūs akmenys, o paskui juos tardavau vis drąsiau ir su pasitikėjimu. Prieš tai internete buvau prisiskaičiusi istorijų, koks gydymas laukia jei nesiseka pastoti, labai buvau išsigandusi, nes žiauriai bijau adatų. Vien nuo minties apie intervencija sustingstu visa. Nusprendžiau: darysiu viską, kad tik nereiktų tokio gydymo. O visų pirma, ką darysiu - gydysiu save nuo baimių. Pradėjau ieškoti informacijos apie psichologines nevaisingumo priežastis - ir radau neįtikėtinai mažai medžiagos! Apie ligas pilna prirašyti, o kaip padėti sau ramiai nusiteikti nėštumui - beveik nieko. Teko pačiai ieškoti sugalvoti, kaip sau padėti Kartą išgirdau, kaip kunigas per paskaitą kalbėjo, kad galime turėti daug norų, bet Dievas sprendžia juos pildyti ar ne, nes gali būti taip, kad savo norui esame nepasirengę, pvz, kaip mažas vaikas norėtų galingo šautuvo. Aišku, po tokios frazės susimąsčiau apie save: iš tiesų aš vaiką planuoju, kaip man patogu, o kaip jam? Pradėjau galvoti, ką dėl jo galėčiau paaukoti, kaip ir ką savo gyvenime esu pasiryžusi pakeisti. Dar išgirdau, kad kūdikis tai yra Dievo dovana, o dovanos reikalauti negalima, ji arba duodama arba ne Kadangi esu tikinti, pasiklioviau tuo - iš tiesų, juk Dievas geriausiai žino, kada mums įteikti tokią dovaną, o jei ne, tai jis irgi žino kodėl. Nesinorėjo galvoti apie blogiausia, bet mąsčiau: jei jau viskas, kas buvo mano jėgom, padaryta, tai dabar beliko darbas tik aukštesnėm jėgoms. Ir panėriau į pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, o mes tiesiog turime būti kantrūs ir ramiai sulaukti savo laiko. Po pasimylėjimo kojų aukštyn nebekilnojau. O ir atsitiktai sutikusi ir pakalbėjusi su vaisingumo klinikos gydytoja išgirdau patarimą, kad geriau prieš seksą romantiškai su vyru išgerti raudono vyno taurę Viskas sukasi apie tą patį - mūsų emocijas.

V DŽIAUGSMAS. Išsilaisvinusi nuo baimės nepastoti, kuri mane lydėjo jau seniai, gal net paauglystėje to tyliai bijojau (o jei aš negalėsiu turėti vaikų?), atradau gyvenimo džiaugsmą. Su vyru santykiai tapo tiesiog nuostabūs, nors ir prieš tai skųstis jais negalėjau. Kai pati jaučiausi laiminga, tai savaime atsirado ir dar daugiau flirto, ir apsikabinimų ir bučinių, ir pagaliau mylėjimasis. Aš pradėjau lankyti sportą, gražinau savo išvaizdą, sau įsakiau daugiau šypsotis ir mažiau viskuo skųstis. Nutariau būti laiminga - ir kuo toliau tuo labiau tokia ir buvau  Ir šiame etape, kai vyro meilėje maudžaiusi kaip pūkuotume debesiuke, kai jaučiausi išbučiuota, išglobota, išlepinta, per šv. Kalėdas sužinojome, kad aš laukiuosi ! Dabar suprantu, kad vaikutis mums atsiųstas pačiu geriausiu laiku, gyvenimo aplinkybės susidėlios jam dar palankiau negu anksčiau - aš tik dabar tai galiu įvertinti. Kad tie 1,5 metų laukimo buvo puiki proga mums su vyru pabūti dviese, pakeliauti, pasidžiaugti vienas kitu, galų gale pasimylėti, dar niekieno netrukdomiems  Aišku, ir dabar aš bijau: kad ta laimė neišslįstu, nepabėgtų, bet vėl stengiuosi galvoti, kad viskas bus gerai, kasdien Dievuliui dėkoju ir prašau, kad globotų mūsų šeimą, saugotų... Dabar ir aš ir mano vyras jaučiamės tikroje palaimoje, skiriame vienas kitam daug dėmesio ir meilės - šito tikrai jau išmokome...

Visoms visoms linkiu atsikratyti baimės nepastoti, nepilnavertiškumo, džiaugtis savimi, būti laimingoms ir mylimoms. Mūsų emocijos lemia išties labai daug, tik, mes bėgdami per reikalus, renkame vieną stresą po kito ir neturime kada paklausti savęs: ar mano širdis plaka ne per greitai? Dirbu darbą, kur stresas ir neplanuoti įvykiai - kasdienybė, nelengva išlaikyti stabilumą, bet visoms linkiu stengtis save ir savo brasngujį mylėti vis labiau ir labiau....

Labai ikvepia!!! Aciu tsu uz istorija, skaiciau ir atrodo taip visur tave suprantu ir jauciu tavo nuotaikas ir paskui tokio optimizmo pripildei sirdele, ikvepei, pakelei nuotaika :-)  linkiu lengvai isvaikscioti ir buti jums laiminga seima :-)

Labai ačiū Jau turime nuostabią dukrytę    Visoms nuoširdžiai linkiu, kad gandrai aplankytų ir jūsų namus 

Sveikos planuojančios,

Esu absoliuti naujokė supermamų tarpe, rašau pačią pirmąją savo žinutę, nors jau kuris laikas skaitau po kelias valandas kasdien.
Pirmiausiai noriu Jums labai padėkoti, Jūs labai įkvepiat, patariat, nuraminat.. Aš pradedu galvot, kaip čia mūsų mamos susitvarkydavo, juk neturėdavo tokių patarėjų. Labai gera, kad čia kaip niekur kitur pokalbiai nuoširdūs, nes kai tokia kalba pakrypsta realiai, draugių ir pažįstamų tarpe tai iškart pagal asmenybių tipus merginos pasiskirsto į dvi stovyklas. Vienos tokios, kurios bando kitųakyse parodyti savo gyvenimą tobulu ir tyliai viduje slepia visus nepasisekimus ir garsiai pasakoja sėkmės istorijas, o kitos įjungusios aukos vaidmenį kalba tik apie sunkumus, yra netgi tokių, kurios turi sveikus gražius vaikus, o non stop kalba kaip negalėjo pastot, kaip sunkiai išnešiojo, kaip sunkiai pagimdė ir nei iš vienų nei iš kitų patarimo nesulauksi, o čia merginos dalinasi nuo a iki z, laimėm ir nelaimėm, sėkmėm ir nesėkmėm ir tas patikėkit manim duoda laaaaaabai daug naudos.

Kalbant į temą, aš irgi nesuprantu, atrodo tiek skaičiau, tiek domėjausi, kad kitiem konsultacijas galėčiau dalint, viską idealiai pagal instrikcijas darom ir nieko...
Man dabar jau pykčio stadija... Galvoju, kodėl kokiom alkoholikėm pavyksta nė nesistengus, o aš jau kokiu 4 vaistinių vaistininkes pažįstu vien dėl to, kad kas mėnesį išleidžiu apvalias sumas testam..
Kažkokia neviltis. Ir dar kas blogiausia toks jausmas, kad iš manęs šaiposi likimas, nes visada buvęs tikslus kaip laikrodukas ciklas pastoviai užsitęsia duodamas vilčių ir nuvildamas iki ašarų. Aš jau nepasakosiu apie simptomus, nes jaučiu juos VISUS, stipriai, aiškiai... Bet aš nenėščia, tai gal net mano organizmas su manim juokauja... Kantrybės nebėr... Gal sakysit dar ne taip baisu (bandom pusę metų) bet aš vis galvoju, kas su mum ne taip...

perskaičiau beveik visą temutę - kokie gražūs, nuoširdūs postai! mums jau septynis menesius besidarbuojant atradau chlorofila, u=sisakiau, pradėsiu gerti, tikiuosi padės. naujausias išgirstas patarimas - užsidėti ant oilvo ''pūslę'', mat šiluma padeda spermiukams judėti greičiau. irgi išbandysiu, jei pavyks, parašysiu. bandysiu ir čia mergaičių jau aprašytąjį cinamoną,  , zesim, kas gausis
iš to, ką perskaičiau, po 7 mėn pastangų supratau, kad myliukai būdavo stipriai per dažnai...

Tai va tas myliuku skaicius ir baugu kad nekistu kojos. Stengiames 5menesiai geri,o kaip nieko taip nieko. Jau ateina tas depresinis poziuris,bet vis puoli save raminti...