Sveikos
Rašau čia tik todėl, kad pati dar visai neseniai labai godžiai skaitydavau panašias temas forumuose ir ieškodavau atsakymo, kodėl nepastoju ir ką daryti kad pastočiau? Dabar jau laukiuosi, prasidėjo trečias mėnesiukas
ir tikiuosi, kad gal mano istorija, kam padės, nes jaučiu daug kas išgyvena tą patį
I etapas TOBULAS PLANAVIMAS. Su vyru vaikelį pradėjome planuoti iš karto po vestuvių. Ir: metėm rūkyti, beveik visai nebevartojom alkoholio, aš vartojau folio rūgštį. Kadangi taip jau užsimojome išvalyti organizmus, kad tik vaikas sveikas gimtų, tai aišku ir tų kartų su "finalais" buvo mažiau (tai vakar kieno gimtadienis buvo, tai peršalau, tai dar kas nors) + mano vyras dažnai komandiruotėse. Ai, prieš vestuves dar buvau pas gydytojus ir pasitikrinau sveikatą nuo A iki Ž. Gydytoja rado policistines kiaušides, prirašė žolelines tabletes pagerti ciklui sureguliuoti, kurios didina pastojimo tikimybę. Pasakė, kad jei po metų nepastosiu, sugrįžti, tada taikys gydymą.
II etapas KODĖL??? Praėjus kokiems 5 mėn. ir vis nepastojant, pradėjome galvoti, ką darome ne taip. Šimtą kartų googlinau frazę "kaip pastoti" ir viską skaičiau, kiek tik galėjau. Supratau, kad laikas pradėti skaičiuoti vaisingas dienas - kadangi mano ciklas nereguliarus, tai buvo misija neįmanoma. Tuomet bendradarbio žmona papasakojo apie ovuliaciją parodantį mikroskopą, kuriuo naudojosi ji ir pastojo, ir dar dvi jos giminaitės taip pastojo, ir draugės pastojo ir t.t. Įsigijau mikroskopą: sekiau seilių struktūrą, pildžiau grafikus, juose žymėjausi ir kada mylėjomės. Po pasimylėjimo laikydavau kojas iškėlusi į viršų tuo šiek tiek juokindama savo vyrą ("Pakišk pagalvę", "ištrauk pagalvę" ir t.t.) Kalbėdavau su savo laimingai mamomis tapusiomis draugėmis: jos sėkmingai pastojo be didelio vargo ir patarė tik viena - mylėtis
Ai, dar visi kartojo, kad reikia atispalaiduoti, turėti mažiau streso - bet kaip tas įmanoma, jei vienintelis dalykas, kurio trokšti yra susilaukti vaikelio? Kai vyras nuostabu, finansai leidžia, ir visos kitos aplinkybės tiesiog puikios...
III etapas DEPRESIJA. Praėjus dar maždaug 5-6 mėnesiams vis dažniau aplankydavo mintis, kad gal mes niekada negalėsime turėti vaikų? Kas mums pažadėjo, kad nesame viena iš 5 porų, kurie negali turėti vaikų, kaip kad skelbia baisioji statistika? Plius vis dažniau prisimindavau ginekologės paabejojimus, ar galėsiu pastoti dėl tų policistinių kiaušidžių... Maniau, kad negaliu tomis parkėmis apkrauti ir vyro, nes užtenka vieno stresuojančio, jei stresuosime abu, tai bėda pasidarys dviguba ir tikrai užkirdsime kelią ateiti vaikeliui. O dar jis yra labai jautrios sielos, giliai išgyvena viską, nors to kitiems ir neparodo. Ir čia, tiesą pasakius, padariau klaidą. Viena liūdėjau, griaužiausi, bet iš tiesų emocijų nebuvo įmanoma sutramdyti ir jos prasiverždavo durniausiai momentais. Buvau nelaiminga, tai pradėjau kabinėtis prie vyro, niurzgėti ir t.t. Supykusi dėl ko nors čia pat bėgau atsiprašyti, kad jį įskaudinau, juk tai mano mylimiausias ir brangiausias žmogus! Apsiverkiau, kai jis pasakė, kad tikrai tapau kažkokia pikta ir grubi...O aš ir pati tai mačiau ir supratau, kad darausi monstras, mano nuotaikos kraštutinės, o žodžiai aštresni, negu tikrai noriu pasakyti.
IV KĖLIMASIS. Po kokių 2-3 mėnesių depresinės nuotaikos, pradėjau ieškoti išeities - supratau, kad taip grimztu tik gylyn ir nieko iš to nebus. Pasakiau vyrui, kad labai liūdžiu, kad nepastoju, pakalbėjom atvirai, o kaip jis jaučiasi ir t.t. Tada kas rytą atsistodavau prieš veidrodį ir žiūrėdama į akis sau kartodavau: "Dovile, tu esi vaisinga ir tikrai susilauksi vaikų." IŠ pradžių tie žodžiai žeidė kaip aštrūs akmenys, o paskui juos tardavau vis drąsiau ir su pasitikėjimu. Prieš tai internete buvau prisiskaičiusi istorijų, koks gydymas laukia jei nesiseka pastoti, labai buvau išsigandusi, nes žiauriai bijau adatų. Vien nuo minties apie intervencija sustingstu visa. Nusprendžiau: darysiu viską, kad tik nereiktų tokio gydymo. O visų pirma, ką darysiu - gydysiu save nuo baimių. Pradėjau ieškoti informacijos apie psichologines nevaisingumo priežastis - ir radau neįtikėtinai mažai medžiagos! Apie ligas pilna prirašyti, o kaip padėti sau ramiai nusiteikti nėštumui - beveik nieko. Teko pačiai ieškoti sugalvoti, kaip sau padėti
Kartą išgirdau, kaip kunigas per paskaitą kalbėjo, kad galime turėti daug norų, bet Dievas sprendžia juos pildyti ar ne, nes gali būti taip, kad savo norui esame nepasirengę, pvz, kaip mažas vaikas norėtų galingo šautuvo. Aišku, po tokios frazės susimąsčiau apie save: iš tiesų aš vaiką planuoju, kaip man patogu, o kaip jam? Pradėjau galvoti, ką dėl jo galėčiau paaukoti, kaip ir ką savo gyvenime esu pasiryžusi pakeisti. Dar išgirdau, kad kūdikis tai yra Dievo dovana, o dovanos reikalauti negalima, ji arba duodama arba ne
Kadangi esu tikinti, pasiklioviau tuo - iš tiesų, juk Dievas geriausiai žino, kada mums įteikti tokią dovaną, o jei ne, tai jis irgi žino kodėl. Nesinorėjo galvoti apie blogiausia, bet mąsčiau: jei jau viskas, kas buvo mano jėgom, padaryta, tai dabar beliko darbas tik aukštesnėm jėgoms. Ir panėriau į pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, o mes tiesiog turime būti kantrūs ir ramiai sulaukti savo laiko. Po pasimylėjimo kojų aukštyn nebekilnojau. O ir atsitiktai sutikusi ir pakalbėjusi su vaisingumo klinikos gydytoja išgirdau patarimą, kad geriau prieš seksą romantiškai su vyru išgerti raudono vyno taurę
Viskas sukasi apie tą patį - mūsų emocijas.
V DŽIAUGSMAS. Išsilaisvinusi nuo baimės nepastoti, kuri mane lydėjo jau seniai, gal net paauglystėje to tyliai bijojau (o jei aš negalėsiu turėti vaikų?), atradau gyvenimo džiaugsmą. Su vyru santykiai tapo tiesiog nuostabūs, nors ir prieš tai skųstis jais negalėjau. Kai pati jaučiausi laiminga, tai savaime atsirado ir dar daugiau flirto, ir apsikabinimų ir bučinių, ir pagaliau mylėjimasis. Aš pradėjau lankyti sportą, gražinau savo išvaizdą, sau įsakiau daugiau šypsotis ir mažiau viskuo skųstis. Nutariau būti laiminga - ir kuo toliau tuo labiau tokia ir buvau
Ir šiame etape, kai vyro meilėje maudžaiusi kaip pūkuotume debesiuke, kai jaučiausi išbučiuota, išglobota, išlepinta, per šv. Kalėdas sužinojome, kad aš laukiuosi ! Dabar suprantu, kad vaikutis mums atsiųstas pačiu geriausiu laiku, gyvenimo aplinkybės susidėlios jam dar palankiau negu anksčiau - aš tik dabar tai galiu įvertinti. Kad tie 1,5 metų laukimo buvo puiki proga mums su vyru pabūti dviese, pakeliauti, pasidžiaugti vienas kitu, galų gale pasimylėti, dar niekieno netrukdomiems
Aišku, ir dabar aš bijau: kad ta laimė neišslįstu, nepabėgtų, bet vėl stengiuosi galvoti, kad viskas bus gerai, kasdien Dievuliui dėkoju ir prašau, kad globotų mūsų šeimą, saugotų... Dabar ir aš ir mano vyras jaučiamės tikroje palaimoje, skiriame vienas kitam daug dėmesio ir meilės - šito tikrai jau išmokome...
Visoms visoms linkiu atsikratyti baimės nepastoti, nepilnavertiškumo, džiaugtis savimi, būti laimingoms ir mylimoms. Mūsų emocijos lemia išties labai daug, tik, mes bėgdami per reikalus, renkame vieną stresą po kito ir neturime kada paklausti savęs: ar mano širdis plaka ne per greitai? Dirbu darbą, kur stresas ir neplanuoti įvykiai - kasdienybė, nelengva išlaikyti stabilumą, bet visoms linkiu stengtis save ir savo brasngujį mylėti vis labiau ir labiau....
