Dar vienas rytietiškos literatūros "perliukas" - iraniečio rašytojo, priversto emigruoti ir gyvenančio Olandijoje, i
Kader Abdulah (tikroji pavardė Hosseini Sadjadi Ghaemmaghami Farahani) "
Mečetės namai". Savo nuotaika, o ir pačiomis problemomis priminė H. Hosseini romanus. "Mečetės namų" pasakojimas pradedamas 1969 metais ir aprėpiantis kelis Irano dešimtmečius: šacho valdymo metus, ajatolos Chomeini atėjimą ir nuėjimą. Vienos šeimos narių likimai - tarsi persiškas spalvingas kilimas, kuriame susipina ir skausmas, ir meilė, ir religinis fanatizmas, ir tradicijos, ir šiuolaikiškumo gijos. (Kaip čia neprisiminsi A. Amirezvani "Gėlių kraujo").Keletą nedidelių fragmentėlių suiminėsiu: pasakojimas apie paukščių gaudymą (po to jie paleidžiami į laisvę) ir jų plunksnų rašto kopijavimą ir pritaikymą kilimų audimui arba dviejų beturčių senelių noras nukeliauti į Meką. Jos žino, kad tas, kas nėra turtingas ir vis tiek nori į Meką, nukeliauti gali tik vienu būdu - šluodamas. Kad šis troškimas išsipildytų, turėjai įgyvendinti tris reikalavimus: pirma, dvidešimt metų prieš aušrą šluoti taką, antra, niekas neturėjo to matyti, trečia - su niekuo negalėjai dalytis savo paslaptimi. Tik tuomet paskutinę dieną pasirodys pranašas Gezras ir tave apdovanos.
Romano senelės jau keturiasdešimt metų to trokšta ir vykdo šiuos nurodymus. Ar išsipildys karščiausia jų svajonė, paskaitykit. (Aišku, tai tikrai nėra svarbiauios romano scenos, bet nesusilaikiau jų nepaminėjusi. Jau labai jos jaukios, šiltos ir sentimentalios...)
Papildyta:Visas minėtas knygas ypač rekomenduoju šeimos istorijų ir rytietiškos literatūros mylėtojoms. Tikiuosi, ir jus įtrauks ir istorijos, ir aprašomų vaizdų spalvos, garsai, margumas, rytų papročiai, o politikos ir karų intarpai neišgąsdins.