Trumpai apie tai, ką skaičiau metų pabaigoje.
Gabriel Garcia Marquez "Strange Pilgrims". 12 apsakymų rinkinys. Vienijanti tema - Pietų Amerikos gyventojai Europoje. Vienuose apsakymuose 'magiškojo realizmo' daugiau, kituose - mažiau. Bet visi 12 apsakymų įtraukia ir bent kurį laiką išliks atmintyje. Nemažai apsakymų yra įvairios mirties bei fatalizmo tematikos variacijos.
Perskaičiau dvi knygeles iš
Eric-Emmanuel Schimtt "Neregimybės" ciklo - "Nojaus sūnus" ir "Milarepa". Gal kas (iš kauniečių) turite ir galėtumėte paskolinti kitas dvi -
"Oskaras ir ponia Rožė" bei "Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės"?Andrius Užkalnis "Prijaukintoji Anglija". Gerai 'susiskaitė", bet pirmoji Užkalnio "Anglija" labiau patiko. Skaitant "Prijaukintąją Angliją" susidarė įspūdis, kad knyga paruošta truputį skubotai, kai kurie dalykai kartojasi keliuose skyriuose, būtų nepakenkę truputį daugiau redagavimo.
Be to, keistoka buvo, kad tiek daug vietos skiriama tokiems pamokymams kaip -
nevairuokite Anglijoje išgėrę (ok, statistiškai daug lietuvių ir lenkų taip elgiasi,
bet turbūt maža tikimybė, kad tokie žmonės skaitys Užkalnio knygą), nevažinėkite
neapdraustu automobiliu ir pan.
Negaliu pasakyti, kad perskaičiusi šią knygą daug sužinojau. Bet, kaip ir skaitydama pirmąją, nelabai buvo vietų, kurios labai kirstųsi su mano pačios angliškąja patirtimi ir kur būčiau norėjusi pasiginčyti su Užkalniu.
Frederic Beigbeder "Nouvelles sous ecstasy" (lietuviškai kol kas neišleista). Novelių, parašytų 'pavartojus ekstazi', rinkinukas. Kai kurios novelės ir yra apie ekstazi vartojimą ir to keliamus pojūčius (tiesa, įvade ir ant viršelio rašytojas įspėja, kad ekstazi pavojingas, jis pats jau jo nebevartoja ir niekam nepataria to daryti). Kaip ir kituose Beigbeder kūriniuose, nemažai sekso, kai kurios novelės turėtų būti su paryškintu "S" ženklu. Novelės trumputės, vos kelių puslapių. Vieną skaičiau net du kartus, nes jos pabaiga buvo labai netikėta.
Žodžiu, "Nouvelles sous ecstasy" - tipinis atpažįstamas Beigbeder.
Alessandro Baricco "Emausas". Vieno vakaro knyga. Tipiškai lietuviškai "išpūsta" iki beveik 150 puslapių, nors realiai galėjo būti perpus plonesnė, jei ne dideli tarpai tarp eilučių

Ne visai tipinis Baricco. Pagrindiniai veikėjai - šešiolikmečiai, ieškantys savęs,
besiblaškantys tarp tikėjimo ir kūniškų geismų. Sakyčiau, "Emausas" labiau skirtas
paauglių auditorijai.
Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda". Pirmoji mano pažintis su Parulskiu.
Tikrai neblogų esė rinkinys. Reiks ir kokį jo romaną perskaityti.
Maksas Frajus "Žalieji Išmos vandenys". Na, čia komentarų nereikia. Prisijungiu prie kitų Frajaus gerbėjų su 'paburbuliavimu', kad leidėjai pagudravo ir išleido tik pusę penktosios knygos. Tai ir užteko tik vienam vakarui. Įdomu, kiek laiko reikės laukti antrosios penktos knygos dalies... Gal tikrai verta pabandyti skaityti rusų kalba? (nors bijau, kad pusės žodžių nesuprasčiau...)