Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas"Nuostabi knyga. Kaip ir kitos mano skaitytos šio autoriaus knygos, taip ir šį tiesiog apžavėjo. Šiame kūrinyje irgi netrūksta švelnaus jumoro, cinizmo, pašaipos, lengvumo ir gero pamokymo, stačiokiškumo ir realizmo.
Pagrindinis herojus - kaimo keistuolis Hutunenas, po karo atvyksta į Laplandiją ir įsikuria malūne. Jis kaip ir kiti žmones, daug dirba triūsia, turi auksines rankas, bet turi keistą polinkį kaukti. O ypač naktimis, kai pasidaro liūdna ir ilgu. Dėl to kaimiečiai ji vadino bepročiu. Išsiuntė jį į psichiatrijos ligoninę, bet jis iš jos pabėgo ir vėl grižo į tas pačias apylinkes, tik dabar jau slapstėsi miškuose. Tačiau kaimiečiai su tuom negalėjo susitaikyti ir bet kokiu būdu stengėsi keistuolį atsiskyrėlį pagauti ir vėl nugabenti į beprotnamį.
Knygos moralas: kad mes per savo tamsumą, siauraprotiškumą ir neišmanymą visus bandome sudėti į tam tikrus rėmus, kuriuos patys ir susikuriame. O jei kas nors netelpa į juos vadiname keistuoliu, o dar blogiau ir bepročiu. Bet kas mums suteikia teisė sakyti kas leistina ir kas neleistina. Juk kiekvienas savyje rastume begales keistenybių, kurios gali būti nepriimtinos kitiems.
Knygoje yra užsimenama ir apie kai kuriuos istorinius įvykius, nesibaigiančia kovą tarp rusų ir vokiečių, užsitęsusi Korėjos karą, artėjančias Helsinkio olimpines žaidynes, apie kai kurias Suomijos organizacijas ir jų veiklą.
Šiame kūrinyje, kaip ir kai kuriuose kituose šio autoriaus kūriniuose, neapsieinama be magiškojo realizmo knygos pabaigoje. Bet tai tik suteikia žavesio.