Knygos knygos knygos * 45 namučiai

apie Valyma kalbant - as manau, suprantu, kam ta lempute
tik siuo konkreciu atveju neparasyta, kiek toli nueita. (nebent kur nors veliau dar bus paaiskinta). Jeigu vertinti kaip Lindos kankinima, idant Ingele neiskentus isduotu Hansa, tai viskas turejo baigtis labai liudnai (lempute viduje sudauzyta, o mergaite nusibaigtu), nes pagal tolesni siuzeta sprendziam, kad tevas neisduotas. BET...mergaite lieka gyva sveika.....Tai as jau ir nebezinau

Sveikos nesiskaito man Kaledu nebus nors tu ka.. ir jau nespesiu iki Kaledu perskaityt beja, siandien maximoj maciau kazkokia nemnatyta stoooora, sunkia knyga apie keliones... vyras autorius kazkoks.. nu niekaip nepamenu pavadinimo gal kas nors zinot apie ka kalbu.. ne Uzkalnis ir ne Starkus ir ne Kinderis..

Sveikos palikau savo Coelhą darbe, gal po naujų metų po truputį po truputį pabaigsiu, bet noru nedegu.

muminuk, gal reikės bandyti kitais metais ją paskaity (apie „Lėlių slėnį“ aš)

Dori, ko čia visi tuos kvietimus į Raganiukės teatrą dalina pusseserė Skynet laimėjo 2, skambino sakė atiduos, turėsiu sesę vestis

Sveikos,

laTulipe, gražus atsiliepimas, labai graži citata gale...

Mano paskutinė knyga prieš šventes: Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.
Ką pasakytumėte vaikystės draugui, nematytam penkiolika, dvidešimt, galbūt ir daugiau metų? Ar užtektų kalbų per naktį, ar dar būtų apie ką kalbėti taip, kaip ankščiau? O gal draugystė dėl kažko nutrūko ir vis dar liko neatsakytų klausimų?

Visai kaip tiems dviem seniems draugams, kažkur nuošalioje Austrijos pilyje, susitikusiems po keturiasdešimt vienerių metų. Prie jaukaus židinio ir degančių žvakių jie prašneka visą naktį. Tik tas pašnekesys nevisai jaukus. Tada, kai jie matėsi paskutinį kartą, kažkas nutiko. Ką sunku papasakoti žodžiais. Ir kas būtinai reikalauja atsakymų. Bent dviejų.

Knyga nedidelė, bet joje ir nėra jokio nereikalingo tuščiažodžiavimo. Didžiausia dalis – tai generolo monologas, jo mintys, susikaupusios per keturiasdešimt vienerius metus, belaukiant draugo („Jei nebūčiau žinojęs, jog vieną dieną vis dėlto sugrįši, tikriausiai būčiau ėjęs tavęs ieškoti…“ psl. 81). Draugas – tai tik svečias, jam belieka tik pritarti arba nutylėti. O skaitytojui – skaityti ir žavėtis autoriaus mintimis ir išvedžiojimais apie draugystę, ištikimybę, gyvenimą.

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. (psl. 105).

Labai nebloga knyga, ypač žiemą.

Ramių, gražių ir baltų visoms artėjančių švenčių. Einu nuo kompo, nes paskui Kalėdų senis neras, kur dovanas atnešti....

Tokį filmą pasižiūrėjau,kad atsistojus net susisuko galva

Tibe, kokį?

"Black Swan"

Dar neapsispredžiau ar patiko,bet įspūdį paliko

Na mano fantazijos taip toli neneša
Paaiškinta vėliau tikrai nebuvo.
Kas nors autorės paklauskit, kai į Knygų mugę atvažiuos, ką jinai turėjo omeny su ta lempa.

Knystautas? Kelionių virusas.

Eric-Emmanuel Schmitt „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“

Dar viena „Neregimybės” ciklo knygelė, skirta islamui.
Trylikmetis Mozė vienišas ir liūdnas. Šilumos jis ieško pas Rojaus gatvės prostitutes. Vaikščiodamas į bakalėjos krautuvę apsipirkti ir šio to nukniaukti, berniukas susidraugauja su jos savininku arabu ponu Ibrahimu, kuris jį vadina Momo. Keistas tas ponas Ibrahimas! Jis valandų valandas nejudėdamas sėdi ant taburetės ir tarsi skaito žmonių mintis. Ponas Ibrahimas visada linksmas ir ramus, nes žino, “kas parašyta jo Korane”, ir iš jo semiasi išminties.
Abu jie gyvena Mėlynojoje gatvėje. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: Mėlynoji gatvė visai ne mėlyna. Arabas visai ne arabas. O gyvenimas nebūtinai toks liūdnas ir beviltiškas...
Knygutė patiko, tiesa, ne taip, kaip prieš tai skaityta apie Oskarą. Bet vistiek smagi, liūdna buvo skaityti apie mamos, vėliau - tėčio paliktą berniuką ir paskui smagu apie jį priglaudusį poną Ibrahimą bei jų gražius santykius.

Eric-Emmanuel Schmitt „Milarepa“

Antroji „Neregimybės” ciklo knygelė, kurioje Tibeto budizmo dvasia pasakojama apie Milarepą, atsiskyrėlį ir poetą, tikrai gyvenusį 1040–1123 m.
Paryžietis Simonas kasnakt sapnuoja tą patį sapną, kuriame regi kalnus, lūšnelę ant uolų, dūlėjančius šunų kaulus. Kavinėje paslaptinga moteris įmena jam šią mįslę: į jį reinkarnavosi Milarepos dėdė Svastika, visą gyvenimą žiauriai nekentęs sūnėno. Norėdamas ištrūkti iš šio ciklo, Simonas privalo šimtą tūkstančių kartų papasakoti tųdviejų vyrų istoriją. Jis ją ir papasakoja, susitapatindamas tai su vienu, tai su kitu, ir galop pasidaro nebeaišku, kur čia sapnas, o kur tikrovė. Ir ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame?
Ši jau pagal aprašymą nepatiko, bet perskaičiau, tik man kažkokia fantastika pasirodė prasčiausia iš trijų skaitytų šio ciklo..

Aš irgi apie tą pačią pagalvojau Tik autorius ir pavadinimas visai iš galvos iškrito
Beje, ji yra mano kelioninės bibliotekėlės spraga Niekaip nerandu šios knygos pirkti pigiau.

LaTullipe, gražus atsiliepimas. ačiū už primintą citatą ir man ji labai patiko, reikė dabar nusirašyt

aistuliaa, sakiau tau, kad ir man "Milarepa" patiko mažiausiai iš visų 4 knygų. Dabar skaitysi desertą "Nojaus sūnus", ši turėtų patikti. O dėl Raganiukės, aš kiek žinau batai ten jiems, labai bloga vidinė situacija, tai spėju reklamuodamiesi ir dovanoja visiems per konkursus savo pakvietimus


Super Kaip smagu girdėti, kad patiko tau knyga. Taip ir noris pasakyt su Ingėnu "O ką mes sakėm" Aš labai tikiuosi, kad ir kitas jos knygas išleis.


Man irgi buvo tokia mintis, bet po to nieko neberašė ta tema ir suprask kaip nori Suprantama, kad tai buvo priemonė Ingelei pagasdinti, gal net nieko nebūtų darę. Žodžiu, skaitytojau fantazuok pats

Ingėnai, o tai tu nesiruoši būti KM, kad sakai, jog paklaustumėm Oksanen apie lempą? Sėdėsi šalia manęs ir kelsi ranką pati pirma