Per šventes perskaičiau
Adriana Trigiani. Likimo sūpuoklėse.Dar viena knyga, kai anotacija savo grožiu pranoksta patį knygos turinį.
Man patinka gyvenimiški epai, ypač apie moterų gyvenimus. Dar labiau patinka, kai veiksmas nukelia į praeitį, ar į kokią patinkančią šalį. Tai, vos tik sužinojusi apie šį romaną, iš karto jį ir susiradau. Ir? Šiek tiek nusivyliau.
Atrodo, vieta ir laikas labai tinkami įdomiai knygai. Pensilvanijoje, XX a. pradžioje, šalia nedidelio italų Roseto miestelio gyvenanti Kastelukių šeima bando verstis žemdirbyste. Šeimoje auga penkios dukterys, vidurinioji Nela ypatingai trokšta toliau mokytis ir tapti mokytoja. Tačiau gyvenimas kartais koreguoja net pačias kilniausias svajones, sudaužo net pačios tyriausios meilės viltis.
Pradėjus skaityti iš pradžių nelabai patiko toks rašytojos specifinis stilius, atrodo, pasakojama netgi visai apie nereikšmingas netgi nuobodžias detales. Tačiau vėliau prie jo pripratau, ir knygą gana maloniai užbaigiau. Be to, daugelį sentimentalių, nuobodžių, atrodytų nereikalingų detalių galima atleisti, nes pabaigoje sužinome, kad istorija autobiografinė.
Visi norėtume, kad gyvenimas būtų kitoks, tačiau yra taip, kaip yra; mes turime rasti sprendimą, kaip jį vertinti. (psl. 270).Gal būt knygai vertės dar galėtų pridėti pasakojimas apie italų bei airių emigrantų gyvenimą Amerikoje, jų nesutarimai, tačiau tai ne pagrindinė knygos tema. Ir tuo labiau knygai vertės neprideda jos kaina (tikrai neverta mokėti 32,95 Lt).
Eilinė, paprasta, vienos dienos ar atostogų knyga.
