Mano ex draugystę siūlė dėl to, kad manau prisirišo prie manęs ir neįsivaizdavo kaip reikės būt staiga vienam, be antros pusės, kuri dar buvo ir geriausia draugė. Bet tik keista kaip va jam, o gal net ir daugumai vyrų, nors ir sunku skirtis dėl to prisirišimo, bet jie gali ale va būti draugais, sakyti kad va, dar myliu, bet ramiai sau gyventi savo gyvenimą. Na atrodo jie taip siekia to statuso - ale turiu, bet neprivalau atsiskaitinėti, bet kai užsimanysiu - bus pas ką nulėkti. O jei susirasiu geresnę, paliksiu.
Ir tai suvokti yra be galo skaudu.
Maniškis paprašė sumokėti dalį už komunalinius kai gyvenau dar pas jį. Tai pasakiau, kad jis man tai už šuns maistą nemokės. Dalį pinigų daviau, bet visos sumos nė nematys. Darbe dabar praeinu kaip pro tuščią vietą.
Širdį skauda dėl to, kaip jovita25 sakė, juk gi nieko blogo nepadariau. Tik norėjau šeimyninio, ramaus gyvenimo, ateities plano. Ir tada galvoju, kad nei aš, nei jis nekaltas. Ne tas žmogus jis man buvo ir viskas. Sunku tai suvokti po tiek metų.... Ir kur reikės to tikrojo ieškoti? Va tai be proto gąsdina. Ir manau mane tikrai apėmusi depresija, nes galėčiau eiti miegot tik grįžusi iš darbo, o ryte keltis nesinori nei trupučio....
Beje, teko ir man kažkada turėti vaikiną, kuris tik padėjo pamiršti senajį. Žinau, kad jį įskaudinau, bet pačiai tai labai padėjo...