QUOTE(Rodnega @ 2011 01 20, 14:15)
Vieną kartą uždariau šunis į kambarį kur visą mano vaikystę ir paauglystę vaidenosi tai kai paleidau, prancūzas išlekė pasišiaušęs, išsigandęs, apsiverkęs ir ausis pametęs o jis NIEKO nebijo . Vokiete labai dažnai tam kambaryje žiūri į vieną sieną akis išsprogdinusi , ilgai taip stebi arba loja . Staiga taip pradeda loti nors niekas netriukšmauja nei lauke nei name . Dažniausiai naktimis
Gal klaustrofobija serga-uzdaru patalpu baime


QUOTE(Semilga @ 2011 01 20, 14:18)
Labai geras sakinys, noriu diskusijos

Kodel tikintys kitu pasauliu ir jo bijantys, daznai "mato" visokias pabaisas, vaiduoklius, dvasias? Ir atvirksciai, tokie skeptikai, kaip as, kuriems seni zmones isaiskino, kad bijoti reikia gyvuju, o ne mirusiu, su jokiais vaiduokliais nesusiduria, nemato, negirdi, nebijo eiti per kapines naktimis, nebijo miegoti sename name(nebent del banditu), ju vaikai neklykia naktimis is siaubo, nevedzioja akytemis po kampus, gyvunai nekvailioja ir pan?
Gal cia ne dvasios kaltos, o tiesiog musu pasamone?

