QUOTE(sena pažįstama @ 2011 01 20, 14:24)
Labai geras sakinys, noriu diskusijos
Kodel tikintys kitu pasauliu ir jo bijantys, daznai "mato" visokias pabaisas, vaiduoklius, dvasias? Ir atvirksciai, tokie skeptikai, kaip as, kuriems seni zmones isaiskino, kad bijoti reikia gyvuju, o ne mirusiu, su jokiais vaiduokliais nesusiduria, nemato, negirdi, nebijo eiti per kapines naktimis, nebijo miegoti sename name(nebent del banditu), ju vaikai neklykia naktimis is siaubo, nevedzioja akytemis po kampus, gyvunai nekvailioja ir pan?
Gal cia ne dvasios kaltos, o tiesiog musu pasamone?
Juk sakoma-visos ligos is nervu. Gal reiktu perdaryti: visos pabaisos is didelio isitikinimo? Buvau lygiai tokia pati skeptikė, gyvenime tokių dalykų nebijojau, o ir nebijau (kaip bebūtų keista), tačiau taip skeptiškai nusiteikus nebesu po vieno įvykio. Juokdavausi iš tokių istorijų, laikydavau tai jei ne pramanais, tai tuomet grynais savęs įbaiminimais ir matymais to, ką norima matyti. Taigi apie įvykį, pakeitusį mano mąstymą:
Nuėjau miegoti tą kartą 06:30 ryte (aš naktibalda, dažnai einu miegot apie kokią 4-5val ryto, o tą naktį svečių dar turėjau, tai tik išleidusi nuėjau miegoti). Žinojau, kad liko nedaug laiko pamiegoti, tad tiesiog žadėjau nusnūsti valandėlę. Pabundu, pasižiūriu į tel: 07:21. Padėjau telefoną į šalį, guliu, girdžiu žingsnius, einančius į mano kambarį. Pamaniau, kad draugė, kuri turi raktus ir kas rytą ateina pas mane. Pagalvojau, kad tiesiog atėjo, kol miegojau, atsigėrė ar dar ką padarė ir dabar jau ateis į kambarį miegoti (kaip visada). Guliu užsimerkusi, ant pilvo, galva nusukta į sieną. Žingsniai prieina, girdžiu tariant: 'o, tai jūs čia dviese' ir kažkokį vyrišką balsą lyg kažką pasakant, bet nesupratau. Guliu, galvoju čia dabar kas, net baisu atsisukt kažkaip į tą pusę. Žingsniai išeina, vėl ateina, guliu apimta keisto baimės jausmo. Staiga jaučiu (ne fizinis, bet energetinis jutimas), kaip kažkas atsigula ten, kur visada gula draugė - prie sienos. Atsimerkiu, aišku, nieko ten nėra. Ir kai gulėjau ant pilvo, ta ranka, kuri buvo arčiausiai tos vietos, pradėjo visa kratytis ir purtytis. Aš mėginu visaip atsisėsti lovoje, akyse ašaros kaupiasi, bet niekaip negaliu pajudėti, na niekaip. Ir tą akimirką galvoju - "kad aš dar kadanors pasakyčiau, jog netikiu dvasiom". Pajuntu kaip ūžesį ir balsą (esu įsitikinusi, jog kalbėjo vaikas(ai), nors negaliu to paaiškinti, balsas buvo užkimęs ir neutralus): 'mes tik norėjom parodyt, kad mes mirštam'. Ir sulig tais žodžiais ranka nustoja purtytis, aš pagaliau galiu atsisėst, pradėjau žliumbti, pažiūrėjau į laikrodį: 7:27. susijungiau šviesas, telikus, kompus ir laukiau draugės paklaikusi. Pirmi mano žodžiai jai buvo: 'žinai, niekad nemaniau, kad AŠ taip pasakysiu, bet man vaidenosi'
Papildyta:
Gąsdina tai, kad gyvenu nuomojame bute ir šeimininkui čia vaidendavosi. Jis buvo net duris iškapojęs, nes jam ten kažkas vaidenosi, kad neišleidžia jo dvasios ir pan. Ir tada jį paguldė į psichiatrinę (čia kaimynė pasakojo). Dar juokėmės su kambarioke, koks kvankšt šeimininkas.
Sakau, dabar mano eilė paskui jį važiuot Ir va, sėdžiu dabar vienui viena tame bute, visiškai nebijau, nes esu totali skeptikė, visur ieškanti logiško paaiškinimo
Deja, šiuo atveju jo nerandu, nes aš tikrai nesapnavau, esu tuo įsitikinusi 100proc, nors jeigu man kasnors prieš tai būtų papasakojęs šitą istoriją, lygiai taip pat 100proc būčiau įsitikinusi, jog žmogus sapnavo bet per 6min aš net nebūčiau spėjusi užmigti.Kaip bebūtų, žiūrėsiu, ar daugiau tai nesikartos. jei kartosis, reikės šventint butą
