Mes ryt pajudam namų link. Apibendrinant, kitą kartą sausio-vasario mėn į Lenkijos Tatrus nevažiuosiu. Laaabai daug žmonių, eilės ir grūstys beprotiškos. Mūsų lietuviškos "eilės" prie keltuvų - pasirodo, išvis ne eilės.
Privalumai - ten, kur mes slidinėjom (daugiausiai
Bialkoj Tatrzanskoj, Kotelnyca trasoj ) - ne stačios ir ne ekstryminės, labai plačios trasos, ilgis - virš kilometro
, kasnakt padengiamos dirbtiniu sniegu (bo Lenkijoj jau pliusas ir natūralus sniegas senai ištirpęs). Geri keltuvai, vienas jų - naujas, greitaeigis šešiavietis, pojūtis keliantis - nerealus. Yra labai smagus platus vaikiškas varlynas mažiausiems.
Trūkumai - jau po poros valandų nuo trasų darbo pražios ant trasų ledas. Man, kaip pradedančiai slidininkei, buvo išties sunku išlaviruoti ieškant nors kiek sniegėtesnių vietų. Kadangi žmonių labai daug ir didžioji dauguma - moksleiviai, tarp kurių pasitaikė visokių (ir mėgstančių tiesų, greitą nusileidimą, ir nelabai stabilių, ir girtų), man slidinėjimas buvo ne malonumas, o juodas darbas - prieš kiekvieną posūkį pažvelgti į viršų, ar nelekia koks nors smarkuolis, sekti, kad pataikyt apsisukti ant retų sniego plotelių ir bandyt išsilaikyt stabiliai ant gryno ledo, kurio tuo daugiau, kuo statesnis kalniukas. Pavargdavau psichologiškai žiauriai
Eilėse nulis kultūros, chebrytė užlindinėja, lipa ant slidžių iš galo. Laukdavom keltuvo maždaug apie penkiolika minučių. Labai daug snieglentininkų
Kita vertus, mūsų kompanionas, irgi naujai iškeptas slidininkas (drąsesnis už mane) labai džiaugėsi šia trasa ir jam nei žmonių kiekis, nei ledas netrukdė.
Įmetu vaizdelių, va tokios eilės kasdieninės:
Keltuvo net nesimato:
Rytoj pakuosimės. 
