As manau, kad jei vyras bijo ir vengia santuokos, vestuviu tikrai nereikia, nes tai kvepia labai didele drama. Kas karta jums susipykus ar kokioj kritinej situacijoj jis ims galvoti "o gal nereikejo", kol galu gale tikrai nuspres, kad nereikejo
BLUE ROSE, as tikrai nenoriu tau nieko cia karkseti, bet as irgi pries tai draugavau su tokiu vienu 6 metus. Jau atrode seniai laikas tuoktis, bet jis vis tupciojo, myke kazka tipo "o ka tai pakeis..." ir panasiai. O is tikruju kaip veliau pamaciau - jam tiesiog truko isitikinimo, kad jis mane myli (nors sake, kad myli) ir jam buvo baisi mintis "kol mirtis mus isskirs"...
O kai susipazinau su savo busimuoju vyru, is karto viskas klostesi kitaip. Ir susituoksime mes per atrasias musu draugystes metines

Ir nei jo nei manes visai negasdina ta fraze "kol mirtis mus isskirs", o netgi skamba labai maloniai
Reziume: gali priversti vyra tave vesti nestumu, teroru, ultimatumais, akiu mirgsejimu, bet tokiu atveju tu niekada taip ir nesuzinosi, ar jis TIKRAI NOREJO tave vesti ir praleisti su tavim visa gyvenima
Merginos, argi nenorit to zinoti?
Papildyta:
QUOTE(mikepodukofke @ 2006 03 09, 13:08)
o ir galų gale, nereikia taip parintis, skyrybos šiais laikais lietuvoje sudaromos greičiau nei civilinė santuoka

Tai gi nereikia gąsdinti vyru, kad pririšate juos amžiams, net ir po vestuvių jie turės pilną teisę išeiti...
O vat su tokiu poziuriu manyciau is viso tuoktis nereiketu. Kaip gali buti laiminga santuoka, jei dar pries ja galvoji "ai, jeigu nepatiks, iseisiu". Bet juk santuoka - tai ne kazkoks serialas, kuris jei nepatinka, perjungi kita

O kam tada ta priesaika prie altoriaus?
As beabejo suprantu, kad skyrybos kartais neisvengiamos, ypac kai sugriaunamas pasitikejimas vienas kitu. Bet santuokoje abu turetu stengtis padaryti viska, kad ja issaugoti.
Reziume Nr2. : jei nesi pasiruoses padaryti visko santuokai issaugoti ir galvoji, kad "jei nepatiks, iseisiu" tuoktis NE LAIKAS"