Jau norėčiau tekėti, bet...

UJJJ, nereikia taip kategoriškai, aišku, kad labai noriu ir Šeimos, ir vaikų (vaikiukai jau artimiausioje ateityje), tačiau ką aš turėčiau susituokusi tai turiu ir dabar, nemanau, kad jei tapčiau jo žmona, mane labiau mylėtų ir gerbtų. Aišku, kad labai noriu ir baltos suknelės, bet labiau noriu įsirengti būstą, o paskui ją apsivilkti. Matai mano norai realus, tik jų seka kita...

na, draugaujant anksciau ar veliau iskyla toks klausimas. Ir kadangi musu draugu kompanijoje mes esam viena is "jauniausiu" poru, tai diskusijos apie vestuves ir vaikus kas kiek laiko vis kartojasi vieni laukia pinigeliu vestuvems, ir tik kai ju tures, iskart bus oficiali seima, nors jau dabar kartu pradejo gyvent. tai va taip draugiskai apsnekinejant draugus man issprudo fraze, kad as iki 30 metu irgi nesiruosiu vaikelio laukt. Kad noriu anksciau. Va taip ir pasisnekejom... Zodziu, datos dar ner, bet tvirtai zinom, kad norim vaiku, kad jie turi augti seimoje ir visam tam tereikia tik siokio tokio stabilumo...
ir labiausiai nenoreciau, kad lelius taptu vestuviu priezastimi. bet ak gali gyvenime zinot... tik toks atvejis tikrai bus neplanuotas uz nugaros. taip nesazininga...

Man atrodo kvaila skelbti vaikinui ultimatuma sakant, kad jei jis jusu neveda, tai vadinasi jus jam nebrangios ir kad jus susirasite kita. Persasi isvada, kad vaikinas jums taip pat nera brangus, jei del vestuviu galite atsisakyti buti su juo kartu. Tai kam tada tos vestuves?
Kiekvienas protingas vyras pagalvos, kad jis jums nera toks brangus, jei del vestuviu ji galite ismainyti i kita vyra.

As pati draugauju su vaikinu 8.5 metu ir kartu mes gyvename 7 metus. Iki siol jis vesti nenorejo, nes jautesi dar jaunas ir as ji pilnai suprantu. Man su juo yra tiesiog gera gyventi ir buti kartu, net jei jis niekada neapsispres manes vesti.

Su zmogumi turi buti gera gyventi, myleti, gerbti vienas kita, dziaugtis ir liudeti kartu nepriklausomai nuo statuso.. Ko vertos vestuves, jei nera santykiu arba jie priverstiniai, tarp zmoniu???

o man atrodo, jog ateina toks laikas, kad reikia arba tuoktis arba skirtis(aisku ne visiems), bet juk kai pradraugauju 6m, ar daugiau, tuo labaiu kad gyveni, matau ateina noras seimos, vaiku,Juk vaikai turi gimti seimoje.Norisi pastovumo, ramybes.... [FONT=Times][SIZE=1][COLOR=blue]

Zinoma visada yra tam tikros isimtys, kuriu viena yra vaikai. Manau, jei pribresta laikas vaikams ir yra abipusis sutarimas, tada viskas vyksta savaime.

As kategoriskai nesutinku su posakiu, kad atejus tam tikram laikui reikia arba skirtis arba tuoktis. Jeigu santykiai nera tvirti, tai tuoktis tam, kad gresia skirybos, visiskai nelogiska. Bet musuose daznai taip ir pasitaiko. Kai tik gresia skyrybos, tai zmones issigasta vienatves ir susituokia, nors tai zinoma ilgai nesitesia...

Is tikro, tai kiekvienas zmogus, kiekviena pora yra individuali ir negalima vienareiksmiskai pasakyti kaip reiketu elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Su kovo 8, mielosios!!!

mielosios, su svente jus visas

ne viska skaiciau, bet pasisakysiu, nes turiu kiek kitoki poziuri...

Man ir mano suzadetiniui vestuves reiskia ne tai, kad po ju viskas bus kitaip, kad mane labiau myles ar dar kaip nors. Ir ne tai, kad laukciausi ir reiketu paskubom susituokt (vestuviu data musu galvoj jau stovi gerus 3.5 metu, nepaisant kad as dar pakankamai jauna). Mums vestuves reiskia, kad nuo siol mes busim oficiali seima, iteisinsim santykius, plius as labai nemegstu kai vaikai atsiranda susimeteliu porose, o kadangi mes apie kleckiukus svajojam, tai paprasciausiai jie gales patys pasirinkt tinkamiasuia laika atsirast oficialioj seimoj- saugioj aplinkoj... Ir siaip... jei du mylintys zmones apie tai masto, vadinasi, jiems to reikia... ne pasipuikuot su suknele, o tiesiog pamatyt ir suprast, kokia esi laiminga su tuo zmogumu, pasidaryt svente ir su visais pasidziaugt, kad gyvenime radai TA zmogu... Musu vestuves nebus grandioziskos, bet tai bus MUSU svente, kurios smulkmenas ir svajones puoselejom jau ketvirti metai...

Ir dar- nemanau, kad tai turi priklausyti nuo turimo kapitalo, santaupu ar siaip materialiu dalyku- jei pora moka suktis, tai visai nebutina turet "jau pastatyto namo" ar dar kazko laukt, kol is dangaus nukris. Viskas yra uzgyvenama, mes su brangiuoju 1.5 metu gyvenam kartu, ir mums taip gerai, bet tiesiog mes norim but oficiali seima, SEIMA, o ne tiesiog kartu gyvenantys isimylejeliai.

ir dar paskutinis ne toks reiksmingas dalykas- kiek teko pastebeti, nesusituokusiu poru statusas visuomeneje, deja, zemesnis... (bet nesakau, kad tik del to reik iteisint santykius). Tiesiog i seima ziurima siek tiek kitaip, gal jus nepajutot, nezinau


Tai tiesiog mano nuomone nepykit, jei ka izeidziau, stengiausi tiesiog pasakyt, kad musu nuomone bei vertybes, kuriu laikomes, daro mus laimingus, o skirtingu zmoniu skirtingi poreikiai, jei kas nori gyventi tik susimete- prasau as ir pati jau kuri laika taip darau )
Papildyta:


taip, visiskai pritariu Perfrazuosiu- manau, metas ir kalbos apie vedybas ateina tada, kai jauti, kad jusu santykiai labai tvirti, ir nebijai, kad gal iskirtis ar kad tuoj ateis krize. Santuokoje krizes sprendziamos KARTU, ir tai yra svarbiausia. Vienatves nebus, jei santykiuose dalyvaus tiek vyras, tiek moteris... Reikia kartu isgyventi viska.

GAl kas galetu pagelbeti... nebezinau kaip dar paaiskinti savo draugui,kad vestuves,tai ne panciai, tai ne pririsimas...o apsisprendimas,kad radai ta zmoguti,su kuriuo nori pasenti?
Jau nustatem vestuviu diena, lyg ir viskas buvo gerai ir ka kviesim i svecius.. ir kokias vestuves darysim. Bet viena diena paskambino jo motinele ir pradejo parinti ji,kad ar tikrai apsisprendei vestuvems, ar to nori ir pan. Zodziu pripute kazkokiu miglu jam i galva....tai dabar kas antra diena jis mykia,kad nezinau ar to noriu... Bet zino,kad jam gera su manim,kad myli.TAI kodel jis nenori vestuviu tada?
Ar ir jusu vyrai bijojo pries vestuves?

Kokia gali būti baimė, jei širdyje tvirtai jauti, kad tai tikrai tavo žmogus ir, kad nori su juo praleisti visą likusį gyvenimą? Jeigu gali žmogui žiūrėdamas į akis prisiekti, kad būsi su juo amžinai (skaičiuokime širdies laiku ), tai argi sunku padeti parašą ir tai patvirtinti įstatymiškai? Man ta baimė, kad santuoka pririša, asocijuojasi su atsakomybės baime... jei negali prisiimti atsakomybės, kai sakai, kad žmogų myli ir nori būti šalia, tai tada ne laikas santuokai. O ir šiaip pati santuoka - tik parašas ir gerovės užtikrinimas tavo mylimam žmogui, jei mirsi, jei išeisi... santykiuose ji keičia mažai... o jei pagalvoti, kad ligi gyvenimo galo būsi būtent su tuo žmogumi tau per sunku, tai dar tikrai ne laikas...

o ir galų gale, nereikia taip parintis, skyrybos šiais laikais lietuvoje sudaromos greičiau nei civilinė santuoka Tai gi nereikia gąsdinti vyru, kad pririšate juos amžiams, net ir po vestuvių jie turės pilną teisę išeiti...

Nu tavo vyro motinelei yra priesvestuvinis jaudulys nes pries musu vestuves kol dar jos buvo neplanuotos tai visi klausinejo kada, jau laikas ir pan.

Po to kai pranesem kad tuoksimes, likus iki vestuviu 1 menesiukui, pardejo klausine, kam, kodel, gal nereikia, buvo ir anaip gerai. Sakiau isdurnesiu nuo tokiu sneku Bet tik praejus vestuvems iskart visiems nervai atsileido ir niekas jau nebemane, kad nereikia taip daryti (vestuviu kelti).

Tai tu nesinervink del kitu sneku, o vyras apsipras ir pats supras kas ir kaip. Maniski irgi stradalino, nervinosi - baisu jam buvo isipareigoti, dart ir dabar jam vestuves yra laisves praradimas nors tu ka. Niekaip jo neitikinau Bet ir taip manydamas, jis tvirtai isitkines, akd norejo vesti mane ir kad pasielge teisingai

Blue Rose, o maniskis dar galejo ir ilgiau pabijoti kartais pagalvoju, kad jam dar ne laikas vesti as net buciau jo palaukus, kol jis galutinai susitupes o dabar turiu "tupetis" kartu su juo

o tau labai jų reikia ? ar uždavei kada sau klausimą, ką vestuvės pakeistų jūsų gyvenime ?

Geriau jau tikrai palaukti kol jis susitupės ir niekas negalės pakeisti jo nuomonės apie vestuves. Ar tau reikia tokių vestuvių kai rūpiniesi ne tau maloniais dalykais, o tuo kad taviškis vis neapsisprendžia reikia tų vestuvių ar ne