Globėjai plepa toliau

Vat noriu paklaust durnai, bet nuoširdžiai:

kad vaikams reikia laikinos globos - suprtantu, bet kam Jums (pačioms) jos reikia?

O kam reikia užleisti sėdimą vietą autobuse ir pačiai būt stumdomai pakeleivių?
Kam reikia paduot ranką parpuolusiam-juk bekeldamas gali pasitempt nugarą...


Tiesiog tai įtraukia ir atrodo,kad kitaip negali.Man visada buvo gaila likimo nuskriaustų vaikų.Negaliu pakeisti įstatymų,įvesti tvarką vaiknamiuose,bet galiu padėt nors keliems-vis geriau,nei du litai Paramos akcijai
per 5 globos metus mano šeimoj pagyveno 7 vaikai

todėl kad aš noriu auginti ir globoti vaikus. O tas laikinai...o tai pas ką vaikai yra amžinai, nuolatinai, pastoviai? Fiziškai? Aš manau, kad jei aš apsimu kažką daryti- na padėti vaikui nuo tada iki(pasiims tėvai, įsivaikins, atsiras nuolatinis globėjas) ir tas darbas baigiasi sėkme tai ir viskas. Visi gaunam emocinį pasitenkinimą, visi pasipildę ir laimingi.

Mano nuomone, tai tik atrodo,kad tai yra lengva, kad pačiam vaikui nieko tokio, kai kalbi vaikui kaip tu sakai. O realiai? Išsivaizduok, kad tu eini į darbą ir nežinai-atleis rytoj, neatleis, gal rytoj tave į kitą vietą perkels, gal dar čia dirbsi kokį mėnesį, gal algą mažins, kiek mažins ir t.t. ir taip gerą laiko tarpą. Juk pati daug kartų sakei, kad vaikui svarbu kai jis turi kažką savo, tvirtą, pastovų. Jam reikia viską žinoti aiškiai ir tiksliai apie savo ateitį. Nežinojimas žudo ne tik suaugusį, bet ir vaiką. Mažiukams vaikams gal ir nieko tokio, o didesniems? Žinoti kasdien, kad tu realiai nieko nežinai. Kad gal kažkas atvažiuos, gal bus įtėviai, gal bus globėjai, neaišku kur gyvensi, gal kaime, gal mieste, kokie bus draugai ir t.t. KLausimų daugiau negu atsakymų.
O žinant kiek laiko trunka vaiko dokumentų tvarkymai, tai oj oj oj kaip pas mus procesai tęsiasi. Ta nežinomybė gali ir metus tęstis, ir kelis.
Aš manau, kad pas mus labai blogai dirba daug VTAT darbuotojų. Pats baisiausias darbo trūkumas tai vaikų dokumentų netvarkymai, tvarkymas atmestinai, aplaidžiai, lėtai. Bėda, kad jie nemato vaiko. Ir nereikia man aiškinti, kad va daug darbo, nespėjam, tik kelios moterys dirba, pinigų trūksta. Aš niekada nesuprasiu žmogaus kuris kokius 10-15 m. skundžiasi dideliu darbo krūviu, maža alga, sunkiu darbu, bet jo nekeičia, vis tiek į jį įsikibęs dirba, pajudinti neįmanoma iš tos kėdės. Nu tai eik kur lengviau, kur daugiau moka. Kodėl iš privačios įmonės kai sunkios darbo sąlygos žmogus išeina, o čia niekaip neįmanoma iškrapštyti. Iš tokio sunkaus darbo.
Mūsų valstybės bėda, kad pagal mūsų įstatymus, už aplaidų ir neatsakingą darbą, valstybės tarnautojos atleisti praktiškai neįmanoma. Niekaip. Nebent jau girtą pagautų. Taigi , jei girto nepagauna, tai sėdi toks nemokša n metų nieko gero nenuveikdamas.

Vistik, aš būtinai atsakysiu va į tuos klausimus tau.Jie ir man svarbūs. Bet kai jau turėsiu realią situaciją. Dabar tikrai būtų tik spėlionės. Tai ką aš kalbėjau nė vieno žodžio neatsisakau. Taip- vaikui reikalinga ramybė ir pastovumas. Bet pirmiausia tai saugumas nuo jį iki to supusios aplinkos. Tikrai atsakysiu vėliau.

Labas,
ir as lauksiu atsakymo, labai. Nes jusu mintys tinka visiems vaikams, o ypac, kaip as sakau tokiems spec.vaikams: jautruoliams, judruoliams, uzsispyreliams ir kiteims -ams

Stebėjau iš arti globėjos, labai tvirtos ir norėjusios gėriu keisti pasaulį moters, dramą. Turėjo nuolatinį globotinį (labai komplikuotos praeities), ėmė iš Pastogės laikinus. Istorija baigėsi tragiškai.

Mano manymu laikinai globoti, tai reiškia nuolat pakliūti į sudėtingas situacijas, turėti stiprybės jas spręsti. Turėti stiprybės rezervą papildomoms nepalankioms aplinkybėms klostantis.

Stiprybės, laikau kumščius už pasiryžėles.

pasaulio keisti nenoriu. Nei gėriu nei blogiu. Tiesiog gyventi tą gyvenimą koks jis yra. Yra, buvo ir bus į įvairias gyvenimo aplinkybes patekę vaikai. Vaikams visada reikia susugusiųjų pagalbos, kad jie užaugtų, ir pagal galimybes ketinu padėti. Bet tai joks gyvenimo keitimas. Manęs kažkaip niekada nekankino mintys pasaulio tvarką keisti. Savo gyvenimą papildytiti naujais, neišbandytais iššūkiais, bet aš tai ne pasaulis ir mano vidiniai poreikiai tai ne pasaulio tvarka .

Aš žinau tik viena:jei pajusiu,kad Pupai blogai,ar kad mano nervai nelaiko - perleisiu globą kitiems.O dabar vaikai turi namus ir tėvus.Yra tvarka,rėmai saugiam buvimui.Kažko išmokau juos,kažko - jie mane.Pykstamės,taikomės kaip ir visos šeimos.
Išleidau šiandien pas giminaičius.Tai galvojau,kad Aguonytė sunkiausiai atsiskirs,bet sakė,kad siaučia kaip pašėlus.O dičkė sėdi galvą nuleidus ir iš padilbų stebi.
Mes likom be vaikų-mūsiškė pas močiutę.Tylu.Tuščia.Jei taip būtų visada?

[quote=Germinė,2011 07 07, 19:09]
Aš žinau tik viena:jei pajusiu,kad Pupai blogai,ar kad mano nervai nelaiko - perleisiu globą kitiems.


aš manau, tai taip sunku padaryti- perleisti globą . Man vis atrodo-dar truputį ir neištversiu, perleisiu globą, bet nėra kam. Didelis išsigelbėjimas ,kad Dainių vasarai paima jo teta ,kur gyvena sesuo.Viskas šiek tiek susidėlioja ir ta rudenio-žiemos rutina tampa paprastesnė.
Mano globojamas vaikas turi protinį atsilikimą ir pagreitintą seksualinį vystymąsi kuris ko gero šią vasarą pavys mano trimis metais vyresnę dukrą. Jo ir fizinė jėga vystosi sparčiai. Aš savo dviem metais jaunesnį brolį sutvarkydavau ilgai o dukrą turiu mokyti vos ne savigynos. Tiesiog kartais ji tik panaudojus karate veiksmą taip jam parodo kas viršesnis ir jis atsikabintų nuo jos, paliktų ją ramybėje. Meluočiau jeigu sakyčiau kad jis manęs neklauso ar turiu bėdų. Tačiau aš dirbu ir didelis emocinis krūvis tenka mano mergaitei. kartais galvoju, kad ką ji tokio padarė, kuo ji nusikalto ,kad aš tenkindama savo poreikį pajusti pasitenkinimą padarant tai ko kiti sveiko proto žmonės nesiima, taip apsunkinu jai gyvenimą. nieko ji negavo per tuos 6-is metus iš to, gal sugebėjimą atpažinti kvailumą, ribotą suvokimą ir pan. žodžiu subrendo psichologiškai ne pagal metus. Gal tai ją užgrūdins ir praturtins. Tačiau kaina tikrai nemaža. Aš nesigailiu to ką padariau, tačiau daugiau to nedaryčiau, todėl taip ir komentavau Alfiją.

O aš sakykim labai bijau tokios globos savo šeimoje. Neišlaiko nervai-atiduosiu. Tai aš savo Fėją jau galėjau kokį šimtą kartų ,,perleisti'', nes kartais atrodydavo , kad plyšiu-jos charakteris yra be proto sunkus. Tačiau aš žinau, kad ji mūsų vaikas,čia jos šeima ir namai. Jokių perleidimų net nemąstom. Man atrodo sunku taip auginti, va čia ,,mūsiškė'', o šitie kai nervai plyš perleisti galima. Aš jokiu būdu nesakau tau jokių priekaištų Germane , aišku, kad vaikams gerai, kad jus turi, bet va iš tavo pasisakymų jaučiasi,kad labai skirtingas statusas vaikų jūsų šeimoje.


Andro, o tu jauti kokią nors grėsmę savo dukrai dėl Dainiaus? Ką jis gali jai padaryti tavo nuomone? Saugok mergaitę. Tu teisi, kad ji neša tavo įsipareigojimus, kurių jai visai nereikia.

Paėmiau laikinai globai todėl,kad jų neturėjo kur dėti.Tiesiogine prasme.Vienintelis kelias buvo-vaikų namai.Septyni mėnesiai šeimoj,kad ir ne lygiaverčiu statusu,manau,yra geriau,nei būti išblaškytiems po institucijas.
Niekas jų neskirsto-visi kartu valgo,visi kartu tvarkosi,ar žaidžia.Apkabinti,pamyluoti,apklostyti irgi vienodai.Rūbai,žaislai taip pat po lygiai.O jei Pupai atveža broliai ką iš užsienio,tai negaliu prisakyt,kad dovanotų keturis kart daugiau,nes vaikų tiek.
Laikina globa tuo ir sunki,kad tenka atiduoti.Širdžiai neįsakysi nesiilgėt.Dviejų savo mergicų dar dabar pasiilgstu.Kad ir kokie geri santykiai su jų bio buvo,bet atėjo laikas,kai tos šeimos norėjo pamiršti savo paklydimus,o tuo pačiu ir vaikų globėją...
Pupą aš irgi galėjau atiduot-uoj prisiverkiau ir prisinervinau pirmus 26 mėn su ja.Bet kažkaip net į galvą neužklydo tokia mintis.Juk yra visai kitaip,kai globa pastovi ir vaikas "mūsų" Bet negaliu ją iškelt aukščiau tų,kuriems irgi reikia pagalbos.Bent jau tol,kol nejaučiu,kad jai kyla kokia grėsmė,ar nesaugumas,diskomfortas.