QUOTE(Šelma @ 2011 07 05, 16:48)
O mes vasarojam jau aštuoniese-Klaido broliukas (9m) ir sesė (17) atostogauja jau mėnesį

Ir gera labai ir sunku kažkiek (ypač dėl mažojo, gal problematiškas berniokas) Bet , jei būtų sąlygos (didesni namai, dabar sodyboje gyvenam) norėčiau, kad ir liktu toki šeimos sudėtis
Tu esi šaunuolė.
Ot , kad aš būčiau tokia drąsi. Mano Fėja turi brolį (o aš galvojau,kad sesę) ir ką daryt su tuo vaiku. Mažas dar. Pasiimti nenoriu, bet kartu ir noriu, kad jie augtų kartu. Bet jau aplankyt jį norėčiau.
QUOTE(alfija @ 2011 07 05, 18:37)
O dėl sudėtingumo . Jei vertinti per tai, kad sesers vaikai man tam tikra prasme ne tik giminaičiai, bet ir globotiniai- tai jau 4 užaugo ir išskrido. Tie atsisveikinimo momentai man pažįstami, ir kadangi tokia patirtis yra nemanau, kad būtų man ypatingai sunku tai daryti.
Papildyta:Vat amžina problema tai vietos trūkumas. Kad žmogus taip turėtum kaip neturi tos vietos
Aš sunkumą isivaizduoju tame, kad aš nemokėčiau auginti vaiko laikinai. Kas pasakys kaip su juo elgtis-dalinti begalinę meilę, o paskui jį atiduoti, kažkam kitam, o gal jam ten ne taip gerai bus, ir jis nuolat norės tos, tavo meilės, nes bus ją pažinęs, ar mylėti atsargiai, kad neprisirištų. Va kas sunkiausia. Aš nemokėčiau taip. Juk net daržovę augini su tam tikru planavimu, va pasodinsiu, va prigs, užaugs, skinsiu vaisius. O kaip auginti tokį vaiką, kaip jam kalbėti apie planus, ateitį, dar kažką jei tu net pati realiai nežinai kas bus po mėnesio? Sakyti, kad va vasarą prie jūros važiuosim, o jis tik šast ir net nesulauks vasaros pas tave, tai tik pav. Aš noriu pasakyti , kad neisivaizduoju kaip kalbėti su tokiais vaikais, kaip gyventi tik šiandiena.