QUOTE(ZAIKA2 @ 2011 08 24, 19:17)
zinai Sunute manau ta vieta kad vaika pagimde kita moteris bet ji atidavė nes tai ne jos vaikas turės veikti ir gana ilgai (na bent jau iki mokyklos) nes kaip ir nepriestarauja nestumo esmei.
Man ta minti pakiso vienas straipsnis apie ivaikinimo karma. Jame buvo nagrinejami visi ivaikinimo aspektai ir kaip vienas ivaikinimo priezasciu tai ir yra kad del tam tikru priezasciu vaikas privalo buti ivaikintas.
na pagal karminę teoriją čia viskas varkoje, taip pat kai kurie konsteliatoriai įvaikinimo faktą bando derinti su karminėmis teorijomis.
Aš visgi linkusi aiškinimuose neatsiplėšti nuo pirmapradės primityvios realybės. Na būna, kad palieka. Paliko - blogai (negalima palikti žmonių, kuriems tavęs reikia). ką daryti, jei tavęs reikia, bet tau nereikia ir negali, nemoki, nenori....
susitikom mes - gerai mums visiems
Kieno vaikas?
Pagimdžiusios motinos dalis: plaukučiai, akytės, širdutė ir t.t.
auginančios mamos: kaip plaukučiai kirpti, šukuoti, ką mato akytės, ką girdi ausytės, ką jaučia širdutė.
Abi mes mamos, tu mūsų abiejų, nors pagimdžiusios net nepažįsti, bet visada būsi ir jos dalelė.
Dalintis tuo, ką labai myli nėra labai lengva, bet ką darysi. Užsimiršt, kad kažkas ne tavo laabai nesveika.
Aš linkusi ir pasakas sukti tokiais siužetais. Tikro- netikro sąvokos: kas tai yra, kodėl, kokiose sitacijose - liks vaikų permąstymams individualiems ir tiek, kiek leisis savan pasaulin - prisidėsiu.
Viską, ką sugebu, darau, kad mąstant mažiau skaudėtų.
Baugina, kad dičkiukas apie netikrą mamą "išspjauna" ne man, o noredamas įskaudinti močiutę. Pradeda jaust, kad tame yra tam tikra emocinė jėga.
Žino, kad aš reaguoju ramiai, paprastai į šią temą (tai, manau, svarbiausia). Deja, tam nėra gerai pasiruošusi visa artima emocinė aplinka. Tuo naudodamasis gudruolis ieško spragų, tikrina, bando...
Šiaip mes nenaudojam tikra- netikra mama. Naudojam: mama, kuri pagimdė, mama, kuri augina.
Manau, kad savo išskirtinumą jis kažkaip dar papildomai pasitikrina darželyje.
Domėjausi, kaip tai sprendžiama įvairiose tradicinėse kultūrose. ogi visose labai paprastai: po vienokio ar kitokio įvaikinimo ritualo vaikas tampa TIKRU įvaikintojo vaiku. Tai daugiau niekaip nesvarstoma ir galvos nesukama.
Lietuviškoje tradicijoje toks ritualas yra užrašytas tik su kūdikiais (galimas iki trejerių), vyresni turėjo specialų našlaičio statusą, susijusi su daugybe nerašytų įstatymų, kas galima našlaičiui daugiau, negu kitiems, kas mažiau. taip pat kaip bendruomenė turėtų elgtis su našlaičiais, gyvanašlaičiais, galų gale vadinamais benkartais. Visų tradicijų liekanas galima būtų įžvelgti šiandieninėse įvaikintųjų/globojamųjų ir jų globėjų baimėse.
ir viskas bus gerai.
Klaido sesutė jau pas mus 
Jai tik pusmetis iki 18 liko, ėjom į vaikų teises, kad galėtu po vasaros nebegryžt į vaikų namus (dar du metai liko mokytis vidurinėj ten), bet pradėjo (vaikui esant šalia 
) aiškinti, kad neapsimoka keist globėjo, kiek čia teliko, tik pusmetis, kai tik 18 sukaks galės išeiti be jokio teismo, tik pareiškimą parašius. Gražiausia frazė, kad nebereikia jai jau namų, geriau broliuką pasimtumėm 
Šiuo metu namuose dideli remontai, keičiame stogą, mansardoje du kambariukus įrengsim, pasimsim ir broliuką, bet tik kai pabagsim remontus, po gerų poros mėn, o kolkas prašėm Deimantę atiduot, galės su mano bio mergička vienam kambaryje gyvent, bet nesileido į kalbas. Paskui, jau pačiai Deimantei toptelėjo, kad būna juk vaikai ir 16 išeina, tarkim po 9 klasių į profesinę mokyklą, tai sublefavom-paskambinom į VGN ir paklausėm kur rašyt pareiškimą apie išėjimą pas juos ar vaikų teisėse. Jokių problemų- atvažiuokit, parašykit ir ji gauna leidimą svečiuotis pas mus ne tik per šventes ir išeigines (kaip iki šiol), bet ir kiekvieną dieną 
:
Tikslas buvo, kad jai nebereiktu to pusmečio iki pilnametystės vaiknamyje praleisti, pasiektas, todėl dabar ramu 
