Angeliuku mamos

Na turiu biuleteni kitai ligai bet jei matysiu kad dar menesi reikes laukt, tada jau imsiu vaiko auginimo atostogas.. nors uz jas valdzia nemoka, bet jau geriau nei aukle samdyt uz 1000 lt. Turiu vyra aciu dievui..

As zinok buvau isejus vaiko auginimo atostogu iki 3 metu. Bet kadangi i darba pasisauke anksciau, nutraukiau jas ir visai dziaugiuosi. O moketi auklei 1000lt tikrai neverta. Arba.....reikia uzdirbti bent 3000lt., kad apsimoketu...

Na as nenoriu vyrui ant sprando atsisest. Nors jis tai mielu noru sutiktu visada namie, valgyt padaryta, laukia.. bet ziema prasedesiu paskui jau vistiek kazkas pasikeis..

mielos mamos,tik laikas gydo zaizdas.as pati laidojau sunu 6m,tai cia yra neapsakoma,bet po to nepasidaviau,nes buvo mergaite ir reikejo ja rupintis.zinoma,labai skaudu buvo,nes kur tik beeidavom,tai tiesiog akim ieskodavau,gal pamatysiu.nors jau 10m praejo,bet pamirsti tiesiog neimanoma

be galo skaudu ka čia ir pasakysi

Sveikos,
Niekada nesakyk niekada... manot, aš kada nors galvojau, kad man prireiks psichologo pagalbos ir kad kada nors gersiu AD? Naujos mamytės žinot ne visą mano istoriją gal būt... Taip, jei aš turėčiau kuo rūpintis, augtų koks vyresnėlis..ar šalia būtų vyras, kuris gedėtų kartu ir žinočiau, kad mes vėl bandysim susilaukt stebuklo...tikrai nebūtų laiko depresuot, nes galvočiau ne apie save... Deja... išdavystė, išsiskyrimai, prakeikimai...netektis...sorry, kad tai mane palaužė.. atsiprašau, kad nepajėgiau pati su tuo susitvarkyt...........
Tik gaila, kad pas mus gydymas pradedamas nuo psichiatro, kurio pareiga ir yra skirti vaistus ir jis per daug nesigilina į situaciją... nors viskas turi prasidėt nuo psichologo... Kadangi turiu supratimą, tai negeriu visko, ką paskiria gydytoja,... ir daugiau niekada nesakau NIEKADA.......

Kai po netekties praėjus kažkur porai-trims mėnesių aš nuėjau pas psichiatrą, įėjusios jis manęs paklausė: "kuo aš galiu tau, Jolita, padėt?". Eilėj laukdama kartojau sau, kad neverksiu. Apsiverkiau. pasakiau, kad mirė mano vaikas ir kad man reikia vaistų. Atitaikė iš antro karto.
nasata, o pas psichologę tau reikia pasakot ką nors? Išgyvenimus, prisiminimus? Man turbūt tuo metu būtų neišėję taip.. Rašyt galėdavau. Labai daug čia rašiau. Bet garsiai kalbėt negalėjau. Užsmaugdavo mane Jos vardas....

Stiprybės tau
Vis skaitau pasisakymus ir tarp jų ieškau tavo..... Labai laukiu,noriu ir linkiu,kad pagaliau tau pradėtų šviest saulė

Šituos žodžius ir aš nuolat kartoju

As tikrai gal ir buciau pagalvojus apie psichologa.. as neesu nusistacius pries juos kaip specialistus. Tiesiog nepasitikiu jokiais lietuviskais psichologais.. jei tarkim tu butum praejus ta laikotarpi ir tau jis butu padejes- galbut as pasitikeciau tavo zodziu ir ryzciausi nueiti pas ta pati.. bet as tikrai neisiu bet kur. Geriau isvis neisiu. Nes ieskojimas gero specialisto- gali isvis suzlugdyt. Kai papuoliau pas psichiiatre- vaziavau visa kelia verkdama.. paskui susitvardziau namie ir galvoju juk ne as kalta, kad ji tokia man niekam tikus pasitaike.. bet diena, gal net ne viena.. man jau buvo sugadintos.. kiek as ieskociau tinkamo zmogaus? Geriau isvis neieskoti..
As suprantu tavo padeti.. viena.. gal del to tau tikrai daug sunkiau. As neturiu seimos.. mamos, seses, brolio, mociutes ir tt. turiu teti, kuris toli. Turiu vyra ir sunu.. daugiau nieko. Gana man ir tiek, kad islikt stipriai. Turiu labai geras drauges.. laiko patikrintas ir patikimas.. dziaugiuosi, kad tiek daug turiu ir dziaugiuosi, kad nereikia man svetimu pagalbos.. jei ju nebutu- tikrai nesakau niekada.. nezinau kur mane nuvestu takelis.. gal net iki psichologo nenueiciau.. gal jau man nieko nebereiketu sitam pasauly..
Papildyta:
As turiu drauge, kuri astuonis metus kente draugo smurta.. tiesiog meile buvo begaline. Nors nelabai suprasdavau as tokios meiles.. bet galiausiai jai atejo tokia riba, kad ja pagulde i psichiatrijos skyriu.. Pries tai ji visada kaltindavo del visko net ne ji.. o jo aplinka- tas drauges, kurios kabindavosi jam ant kaklo, alkoholi, ir viska is eiles, tik ne ji.. as jai bandziau kalbet is savo supratimo, kad ne jos kaltos, ir jis net nekaltas. O ji turi pati susiimt, is kazkur gaut valios ir palikt ji. Nes tai tesis ir tesis tukstanti metu. Tik ji gali viska sustabdyt. O po psichiatrijos seansu ligoninej, ji net bande zudytis.. nes kazkoks daktarelis specialistas, jos isklauses, visa istorija, paaiskino, kad ji kalta.. nes kazko vyrui nesuteike seimoj, jei jis eina i sona ir sitaip su ja elgiasi.. ka daryt su tokiu gydytoju? Kaip tiket specialistais, kurie va sitaip gydo..
Tokiu pavyzdziu apie specialistus turiu net keleta. Ir pati va papuoliau irgi pas neprastesne.. as nezinau kur as eiciau.. del to ir sakau, kad neiciau niekur. Nebent ieskociau zmoniu, likimo draugu, kurie jau yra buve pas kazka, ir is kuriu gauciau geras rekomendacijas.

Kai aš pirmą kartą nuėjau pas psichiatrę ir kai reikėjo pradėt kažkaip kalbėt... nepajėgiau... pradėjau verkt ir vos galėjau pratart žodį... nors maniau, kad jau galiu apie tai kalbėt su žmonėmis be ašarų ar bent jau save valdyt daugiau ar mažiau... išlemenau, kad noriu sugrįžt į gyvenimą... verkdama, šiaip ne taip pasakiau, kas nutiko... buvo ir analizavimas kažkoks, gera gydytoja pasitaikė tikrai..išklausė.. ir klausė kaip ir kodėl aš pasiryžau vis dėl to kreiptis pagalbos... beje, psichoterapiją ji man siūlė iš karto..tik dabar aš jai pasiryžau... pirmas susitikimas buvo labai ašarotas.. bet ir psichologės nuomonė buvo ta, kad mano atveju, gydytojos kaltė yra nemaža...(kadangi aš kažkiek susijusi su medicina, pasikalbėjom ir iš profesionalios pusės).. dabar kalbamės ne tik apie netektį... ir ji nesako, kad kada nors palengvės ar sumažės skausmas...
pas ją kalbu viską, kas man skauda, išlieju viską, kas guli kaip akmuo ant širdies.. mane šiaip labai sunku prakalbint, bet ji mane prakalbina..

meskute5, aš nukentėjus nuo gydytojų tikrai ne mažai... ir mamos netekau tikrai ne be jų pagalbos.. bet negalima matuot visus pagal vieną kurpalių... esu savo kelyje sutikus ir labai nuostabių gydytojų...

ne vienas vyras man "priš..." į dūšią, na bet nevadinu visų vyrų kiaulėmis nors gal ir reikėtų

mes aplamai linkę prisimint tik blogus dalykus ir tik keikt visus aplinkui, kad ir tuos pačius gydytojus... keikiam, kai nuvilia, bet pamirštam, kai jie išgelbėja gyvybes...

ir Dievą keikiam, kai būna blogai, ir klausiam už ką mums tai? tik kai mes būnam laimingi, neklausiam tada Dievo, už ką mums tokia laimė?

VJ man "rašytine" forma taip pat lengviau išreikšti savo mintis..

Ačiuks, Xiuke, būtų jau toks nemaža pypliukas mano

Dėl kito leliuko, tai galvojame . Paklausk mėnesio pačioje pabaigoje .

Dėl vaikiukų svorių ir ūgių, tai tikrai tavo panytės didelės. Turbūt ir "darbas" šioks toks tokias pupytes pagimdyti. Vis vien sunkiau didesni vaikiukai.

Mano Kristupas buvo 3170 g. ir 51 cm., o Benediktas 3450 g. ir 52 cm.
Papildyta:
Nasata, labai smagu girdėti, kad kapanojies . Ir labai jaučiasi, kad kapanojies. Pamenu tavo pirmas žinutes... Žinai, po teisybei kraupokos buvo... Tikrai nepalyginama su tuo, kaip ir ką rašai dabar. Kuo didžiausios sėkmės tau. Manau, kad iš duobės jau išsikasei, dabar reikia ištiesti nugarą