QUOTE(Kriiste @ 2011 01 20, 10:09)
bet tai ilysk i Linabalt berniuko kaili - jam nebe 4 metai, jis viska supranta - kas kad jis kitoks - bet taip imt ir parodyt visai Lietuvai koks jis neigalus, koks jis kitoks - jo atzvilgiu labai ziauru

As nenoreciau nei narpliot viesai, nei narstyt ir irodinet - koks mano vaikas nieko nesugebantis - iki siol jauciuos nesmagiai - kai kam nors reikia aiskint apie dukros autistiskuma (ji is pirmo zvilgsnio neatrodo tokia), lyg irodineciau ir noreciau kad ji butu kitokia
Vat butent - as prie sunaus aplamai vengiu kalbeti apie jo trukumus, nes zinau, kad jis del to pergyvena, nors ir nesako tiesiai, is klausimeliu ne i tema ir ne vietoje tiktai suprantu kaip jis jauciasi, is nuleistos galvos ir akiu, kai jaunesnis brolis rekia visa gerkle "kodel jam galima neiti i mokykla, o man - ne" ir kai sunus manes klausia kodel jo atmintis tokia bloga, jis nieko neprisimena ka ismoksta. Jis juk stengiasi, nori buti nors truputi panasesnis i bendraamzius ir broli savo mastymu, sugebejimais, bet puikiai suvokia, kad tarp jo ir "ju" - ne siaip skirtumas, o tiesiog praraja. Jis neturi poreikio skaipintis, feisbukintis, ieskoti pazinciu, nemoka pazinciu uzmezgineti net jei ir kyla toks trumpalaikis noras, ir nesupranta kam reikalingi tie draugai - juk su jais reikia kalbeti, kad palaikyti rysi, o kalbos jo nedomina. Jis mato, kad yra kitoks, ir tuo nesidziaugia. O tapti panasiu i aplinkinius irgi neiseina, nes atmintis negereja ir poreikis bendrauti neatsiranda - nu nera sito jo prigimtyje ir viskas. Jam tai svetima ir nesuprantama.
O kai reikia kitiems kalbeti apie sunu, isvis apsizliumbiu, stengiuosi geriau tyleti ir negalvoti, nes emocijos per krastus lipa vien nuo minciu apie jo situacija.