zirza, džiaugiuosi, kad Tau galų gale pavyko.
ir norėčiau pabendrauti ne taip viešai.
aš Tave dar pamenu iš "senesnių" laikų, tuomet buvau kitu vardu.
žodžiu, susirašysim asmeniškai. turiu klausimų.
o šiaip. kokia gali būt diskusija ar reikia /verta turėti vaiką.. juk žmogus gamtos dalis. o gamtoje visos patelės prisileidžia patinus su vienu tikslu.... gal ir klystu, nesiginčysiu...
ir ką daryt tokiai durnei, kaip aš, jei savęs neįsivaizduoja "biznes vuman" ? aš pvz, norėčiau būt višta perekšlė. augint bent 2 vaikus, laukt jų grįžtant, kept pyragus ir t.t.
tikiu, kad pavargčiau, kad burbėčiau, jog nusibodo, bet.. tai nepalyginamai geriau nei mano "karjera".
ir kaip nori taip apgaudinėk save, kad vaikai yra nesvarbu, vis vien išlys tas noras ir poreikis ir gali būti, pačiu netinkamiausiu metu. aš tai jau patyriau.
QUOTE(Tino @ 2011 02 02, 21:59)
<...>
čia bandau ir pati pritaikyti vienos labai patikusios knygos teoriją sau ir Jums
čia bandau ir pati pritaikyti vienos labai patikusios knygos teoriją sau ir Jums
Aš labai atsiprašau, bet vat tokių "dvasingai tobulėjančių", kurios priima nesekmes kaip neišvengemybią, prisižiūriu darbe, ypač kai ateina pokalbį dėl darbo.
Ir kam tos gyvenimo pamokos skirtos? Susitaikyti su neušvengiamybe (aš jau kalbu ne vien tik apie vaikų susilaukimą, bet ir apimu plačiau)? O gal vis tik verta padaryti išvadas, pasimokyti klaidas ir toliau siekti savo užsibrėžto tikslo? Sukandus dantis? irtis į priekį? Faktas, kad prieš vėją nepapūsi, bet gal galima susirasti tokį kampą, kuriuo pučiant bus bent kažkoks efektas, kuris leisis irtis į priekį, link užsibrėžto tikslo?
Ar jūs skaitydama knygutes jas dar ir bandote atsikąsti? Ar jums užtenka duonos kriaukšlės? Man reikia ne tik duonos, bet ir sviesto, o ant sviesto dar ir dešros norisi užsidėti. Tai kodėl aš turiu tenkintis tik duonos kriaukšle?
Jei jums dvasinis tobulėjimas yra plaukimas pasroviui - plaukite, bet būkite maloni, netempkite iš paskos ir kitų. Nes tiek dvasiškai tobulėti, tiek save realizuoti, tiek gauti materialinį pasitenkinimą galima darant viską kartu. Tik reikia susidelioti prioritetus, viziją, misiją ir strategiją.
Ką aš norėjau pasakyti. Yra du galimi variantai: arba susitaikai ir nuplauki pasroviui, arba iriesi prieš srovę, siekdamas užsibrėžto tikslo. Alternatyvos nėra. Ir tai nebūtinai turi būti pinigai. Netgi onko skyriuje, gulintys žmonės kovoja ir gyvena. Tie kurie pasiduoda - miršta. Dvasiškai numiršta iš karto.
QUOTE(Nakviša @ 2011 02 02, 21:52)
Truputukas vilties: mano labai gera draugė, su 3 stadija endo, pastovios cistų atsinaujinimas, prideginimai, gramdymai, operacijos, kraujavimas ir t.t. Žodž, sunku buvo jai, 10 metų kažkur taip kankinosi (už mane jaunesne 1 metais).
gyveno su vyru, nuo kurio tegdavo važiuoti gelbėti (tiesiogine to žodžio prasme), motina ją visaip kaip žemino, brolis ant galvos jojo.
Kažkas pas ją "nutrūko" - debilą metė (ilgai po to pešiojosi), brolį išmetė iš savo buto, mamai ragus parodė... Sutiko vyriškį, begioja paskui antrą špoką.
Mano subjektyvia nuomone - jos organizmą stipriai pasodino stresas, susitvarkė su stresu, depresija, susitvarkė savo gyvenimą - susitvarkė ir visą kitą.
Prisimenu gerą frazę: visos ligos nuo nervų (čia mano gastro man taip sako, nes kas pusmetį atsinaujina opaligė, nuo streso).
gyveno su vyru, nuo kurio tegdavo važiuoti gelbėti (tiesiogine to žodžio prasme), motina ją visaip kaip žemino, brolis ant galvos jojo.
Kažkas pas ją "nutrūko" - debilą metė (ilgai po to pešiojosi), brolį išmetė iš savo buto, mamai ragus parodė... Sutiko vyriškį, begioja paskui antrą špoką.
Mano subjektyvia nuomone - jos organizmą stipriai pasodino stresas, susitvarkė su stresu, depresija, susitvarkė savo gyvenimą - susitvarkė ir visą kitą.
Prisimenu gerą frazę: visos ligos nuo nervų (čia mano gastro man taip sako, nes kas pusmetį atsinaujina opaligė, nuo streso).
Nakviša
ai, kvaila dėliot tas "šypsnėles"....
žinai, aš Tave pamenu su tokia faina megzta suknute, prieš išeinant išdrįsau (turbūt kad pagėrusi (nu ne kurios buvom patempusios) buvau ) paliest Tavo pilvuką. kiek laiko praėjo ? kone du metai? na nesvarbu. svarbu tai, kad tuomet turėjau didelę viltį, kad mano gyvenimas eina teisinga kryptimi.
o, pasirodo....
ai, norėjau "patart". Tavo vietoje rinkčiausi IVF, o ne dirbtinius papus. kodėl?
matai, papai kurį laiką bus faina. Tau -galėsi naujus papmaišius pirkt, Tavo diedui kasdien naujus čiupinėt, kitiems - smagu žiūrėt. bet kiek ilgai? gi prie visko priprantama ir nebeįdomu.
o vat IVF. tai čia įdomiau, garantija, kad pasiseks tik 20-30 proc. tai žo, tarsi loterija. ištrauksi "bandykite dar kartą", o gal "sveikiname, jūs nėščia" ir kas savaitę pergyveni kodėl nepykina, kodėl vemi... oi noriu agurkų, ai ne noriu braškių... ir t.t.
QUOTE(pasislepusi @ 2011 02 02, 22:16)
Nakviša
ai, kvaila dėliot tas "šypsnėles"....
žinai, aš Tave pamenu su tokia faina megzta suknute, prieš išeinant išdrįsau (turbūt kad pagėrusi (nu ne kurios buvom patempusios) buvau ) paliest Tavo pilvuką. kiek laiko praėjo ? kone du metai? na nesvarbu. svarbu tai, kad tuomet turėjau didelę viltį, kad mano gyvenimas eina teisinga kryptimi.
o, pasirodo....
<...>
ai, kvaila dėliot tas "šypsnėles"....
žinai, aš Tave pamenu su tokia faina megzta suknute, prieš išeinant išdrįsau (turbūt kad pagėrusi (nu ne kurios buvom patempusios) buvau ) paliest Tavo pilvuką. kiek laiko praėjo ? kone du metai? na nesvarbu. svarbu tai, kad tuomet turėjau didelę viltį, kad mano gyvenimas eina teisinga kryptimi.
o, pasirodo....
<...>
Neprarask vilties. Viltis - gyvenimo variklis, tai kas mus stumia į priekį. Nuoširdžiai.
Prieš geras tris savaites parsivežiau vyresnįjį iš Santariškių, išvežė su anafilaktiniu šoku, tiesai į reanimaciją. Vos neišprotėjau, tada. Po to, kai alerginė reakcija nuslūgo, išeidama apsižvalgiau kas ten guli. Verkti norisi, mamos prie durų sėdi, jai net neverkia, o niuniuoja sutūpusios prie durų. Tai yra situacija, kai esi bejėgis, tai yra baisu.
Aš turiu viltį, didelę. Aš ją visada turėjau, visada siekiau. Tiesa, rankos nusvirdavo, bet po kažkiek laiko vėl dantimis į priekį. Tai yra variklis, vidinis, kuris užsuka.
Ir kaip nekeista - atsipalaiduoti verta, priimti realybę, susitaikyti su ja, su savimi.
Gal aš ir durna, bet aš save labai myliu. O gyvenu vieną kartą. todėl noriu maksimumo iš gyvenimo, kol dar jį turiu ir galiu.
P.S. dešra su aviečių uogiene veža
QUOTE(Pireja @ 2011 02 02, 22:27)
As irgi atsiprasau, bet si tema tik apie tai, kaip einame per gyvenima mosikuodami veliava? Ir tik toms, kurios dar su ta veliava sugeba ir per duobes soliuoti?
Pirėja, bet jūs mosikuojate savo vėliava ir šuoliuojat per savo duobes. Visiems kitiems yra giliai nusišvilpt ar jūs tas duobes peršoksit ar tupėsite palei jas.
Jūsų teisė rinktis.
Nakviša, man labiau patinki tokia.
viltis... toks dalykas, kuris periodiškai, dingsta ir atsiranda...
aš savo diedą, kad ir koks jis bjaurus bebūtų, labai myliu, o ir jis mane myli ( jis nėr tas tipiškas romantikas, suprasi, kur suku link
), tad ir gyvenu ta viltim, kad vis tiek turėsiu progą pabandyti.
ačiū
viltis... toks dalykas, kuris periodiškai, dingsta ir atsiranda...
aš savo diedą, kad ir koks jis bjaurus bebūtų, labai myliu, o ir jis mane myli ( jis nėr tas tipiškas romantikas, suprasi, kur suku link
), tad ir gyvenu ta viltim, kad vis tiek turėsiu progą pabandyti. ačiū
Nakviša, jūs kokios knygos ta tema neketinate parašyti, skaitant būtų man kaip antidepresantas.
QUOTE(Nakviša @ 2011 02 02, 22:29)
Pirėja, bet jūs mosikuojate savo vėliava ir šuoliuojat per savo duobes.
O is ko jus nusprendete, kad as lekiu per gyvenima su veliava?
As tik manau, kad mano "nevaisinga" patirtis yra kiek ilgesne nei Tinos, uztat "isoriskai" as jau ismokau savo skausma maskuoti ir jo nedememonstruoti. Taipogi ir minciu. Nors siandiena griztant is darbo masinoje verkiau kaip vaikas, pasikukciodama Minciu man irgi visokiu kyla, tame tarpe ir tokiu, kaip Tinai.
pasislepusi, aš pritariu Nakvišai - medikai mano, kad endometriozė reaguoja į emocinę būklę.
Jei galit laukti, žinoma laukit savo gydytojos, jausitės ramiau. Kiek ilgai ji atostogaus ir kiek skubi yra operacija? Jūs pasitikit ta gydytoja, kuri Jus siuntė operuotis? Gal reikalinga dar viena nuomonė?
Kaip suprantu, greitu metu planavote kurią tai pagalbinę procedūrą? Na aš ne gydytoja, gal klaidingai įsivaizduoju, bet ar ši operacija nepadidintų šanso pastoti? Ši operacija gal net būtina, kad pastotumėt? Gal operacija tai kelio pradžia? Tiesiog pilnai apsivalot ir pirmyn, į starto tiesiąją..
Jei galit laukti, žinoma laukit savo gydytojos, jausitės ramiau. Kiek ilgai ji atostogaus ir kiek skubi yra operacija? Jūs pasitikit ta gydytoja, kuri Jus siuntė operuotis? Gal reikalinga dar viena nuomonė?
Kaip suprantu, greitu metu planavote kurią tai pagalbinę procedūrą? Na aš ne gydytoja, gal klaidingai įsivaizduoju, bet ar ši operacija nepadidintų šanso pastoti? Ši operacija gal net būtina, kad pastotumėt? Gal operacija tai kelio pradžia? Tiesiog pilnai apsivalot ir pirmyn, į starto tiesiąją..
QUOTE(Nakviša @ 2011 02 02, 22:29)
Visiems kitiems yra giliai nusišvilpt ar jūs tas duobes peršoksit ar tupėsite palei jas.
Jūsų teisė rinktis.
Jūsų teisė rinktis.
Butent. O tai kodel jums ne tas pats, kovos Tina su "nevaisingumu" ar pasirinks "dvasinga tobulejimo kelia"? Gal ne visiems iseina lygiagreciai tobuleti ir kartu spresti problemas?
Nelabai supratau, ka ir kur ji tempia paskui save.
QUOTE(Pireja @ 2011 02 02, 22:40)
O is ko jus nusprendete, kad as lekiu per gyvenima su veliava? As tik manau, kad mano "nevaisinga" patirtis yra kiek ilgesne nei Tinos, uztat "isoriskai" as jau ismokau savo skausma maskuoti ir jo nedememonstruoti. Taipogi ir minciu. Nors siandiena griztant is darbo masinoje verkiau kaip vaikas, pasikukciodama
Minciu man irgi visokiu kyla, tame tarpe ir tokiu, kaip Tinai.
As tik manau, kad mano "nevaisinga" patirtis yra kiek ilgesne nei Tinos, uztat "isoriskai" as jau ismokau savo skausma maskuoti ir jo nedememonstruoti. Taipogi ir minciu. Nors siandiena griztant is darbo masinoje verkiau kaip vaikas, pasikukciodama Minciu man irgi visokiu kyla, tame tarpe ir tokiu, kaip Tinai.
Žiūrėkit, kaip mes suprantame skirtingai "vėliavas". Galiu sakyti, kad jūsų vėlava balta, o mano - raudona. Jūs einat su savo "filosofija", aš einu su savo. Aš šoku į taktą kas tris žingsneliai, jūs kas keturis.
Koks skirtumas? Jokio.
Žliumbiat? Aš irgi žliumbiu. Nebutinai iš gailesčio sau, būna ir iš įsiūčio. Tai - emocijos.
O minčių kyla visada, būna žinoma minučių kai galva tuščia, bet jos visada verda. net ir dabar nuo jų nepabėgsi.
