Psichologinės problemos ir nevaisingumas

pasislepusi, perskaičiau jūsų dialogą su Nakviša, kaip suprantu, dar kažkas kitas slegia Jūsų širdį, ne tik endometriozė ar operacija. Turbūt sukrito viskas į krūvą, ar ne? Saugokit save, čia eteris.

Jei gerai pamenu, aš labai aiškiai parašiau, kad norėčiau išgirsti kas yra dvasingas tobulėjimas be savirealizacijos.
Kadangi esu višta, pageidaučiau punktais, kad sulesti būtų galima lengviau.

Kodėl man ne tas pats? Nueikite į susitikimus, kai yra svarstomas pagalbinio apvaisinimo statymas, sužinosite daugiau kodėl man NE TAS PATS.
Papildyta:

Baikit. Niekas nepirks. Vieni nuostoliai.

o atsiprašau - tos "dvasingai tobulėjančios" Jūsų darbe tai čia ateinančios ieškoti darbo bedarbės? dabar bedarbiai gyvena pagal tokias filosofijas? bet čia ne į temą
aš jau keletą kartų kartojau ir jei jau taip reikia pakartosiu, kad aš jokiu būdu nesakau, kad reikia nuleisti rankas (aš ir pati eisiu iki galo su visom medicinos priemonėm) ir nieko nebedaryti. ir nesistengiu aš čia nutempti Jūsų pasroviui.
bet negi nepastebėjot, kad kai dėl ko nors labai jaudiniesi, tai gyvenime daug sunkiau ir pavyksta (kad ir egzaminą išlaikyti), o kai tik nusistatai, kad ai, dzin, kaip nors praeisiu, tai pasiseka geriau nei tikėjaisi??? ir nustembi... ir kai susidėlioji prioritetus, vizijas, misijas, strategijas - kad jei nepasiseks, tai darysiu taip ir taip, bet dėl to nepergyvensiu,nes dažnai kai kas nors nepavyksta taip, kaip norėjau, po kurio laiko pamatai, kad gavosi netgi geriau nei norėjau.
tad visa tai galima pritaikyti ir darant visus veiksmus stengiantis susilaukti savo mažylio, atpalaiduojant savo įtemptą galvojimą apie tai. man asmeniškai tai toks užsiciklinimas gaunasi, kad nebemiela visa kita, ką darau, todėl ir ieškau kažkokių mąstymo kelių. jei turit ką patart, labai prašyčiau...

tokia profesija, puikiai suprantu, kad čia kaip ant pakylos.

dėl šiandieninės gydytojos. lankiausi pirmą kartą. ne pas nevaisingumo specialistę. po gal 5 metų. nustebino. maloniai.
visų pirma, ji atidžiai klausėsi ir rašėsi, ką kalbėjau, netgi pasitikslino.
antra, kai darė echoskopiją, atsuko ekraną ir aiškino viską. kaip normaliai turėtų būti, bet yra va taip.... netgi atsiprašinėjo, kad reikia daryti echoskopiją, nors po tiekos vizitų pas nevaisingumo gydytojus nebeįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.

aš labai pasitikiu gydytoja, kuri operavo, turėtų kitą savaitę jau dirbti. tad bandysiu gaudyti.

dėl pokalbio su Nakviša.... na nežinau ką galima įžvelgt... gal kažkas netaip supras... nu bet, apskritai paėmus (žinau, ne literatūriškai skamba), šitame skyrelyje pastovūs pasiaiškinimai, kas kaip suprato, nesuprato ir pan.

ir žinot. kai pirmą kartą sužinojau, kad operacija... tai buvo netikėta. pas gydytoją pakliuvau kovo 11, paskyrė operacija kovo 13. nebuvo kada išsigąst, o ir nežinojau ko bijot. bet iki šiol pamenu, kai prabudinėjau, o toks švelnus vyriškio balsas ramino "neverkit, viskas gerai"... tada prabudus jaučiau kaip į akis spigina saulė ir jutau kad esu nuoga....

o antrą kartą... jutau kaip ištraukė iš gerklės vamzdelį. ir dar pamenu kaip mane rengė viešai marškiniais... ta prasme, po operacinėje palatoje prabudau, iš abiejų šonų gulėjo diedai, slaugės (sesutės ) sušoko prie manęs, dar viena jų akim parodė į man iš kairės gulintį kaimyną ir paklausė, ar nieko? o kitos, ai.... ir ką nuklojo mane, o aš kak mat radila... ir užmetė marškinius... vat šitą pamenu. o nepamenu kaip į palatą parvežė.

ir turbūt mane baugina tas nuvežimas (išsirengimas nuogai, palatoje ir atsigulimas į "vežimą", tas koridorius su savo lempom, liftas) į operacinę (antrai op. kai vežė išgirdau, tokią diagnozę "sterilitas", tai galvą sukau kas tas yra), o paskui pabudimas ir išsiblaivimas...... ir žinoma, diagnozė.

Jūs teisi, ruošėmės ivf. tik rinkomės kur ir pas ką. ar reikia operacijos? nežinau. kaip mano vyras pasakė, čia medikai turi atsakyti.

atvirai pasakius, bėda ta, kad aš labiau pasitikiu "savo" chirurge, kuri, deja, "nevaisina", nei ta, kuri padeda pastoti. turiu savų priežasčių.

p.s. na niekaip neišeina be klaidų....

Tino, kaip gi čia aiškiau suformuluoti... Tos strategijos, planai, turi susidėlioti natūraliai, gyvenimo eigoje. Man atrodo Jūs manot, kad "reikia" tas strategijas turėti, manot, kad reikia susitaikyti, reikia ir kitur save realizuoti, dėl viso pikto, jei vaikų nesulauktumėt, reikia daryti taip ir taip. Spaudžiat save, nes reikia, o tada kaip tyčia niekas nesigauna. Jūs taip norit turėti tą atsarginį planą, kaip bus, kai neturėsiu vaikų, bet planas kaip tyčia nesusidėlioja.
Ar Jūs nemanote, kad peršokat vieną laiptelį? Kai tikrai tikrai tikrai neturėsite vaikų, tuomet savęs realizavimas kitose srityse ateis savaime. Kai nesulauksite vaikų, tuomet ir išmoksite mylėti save bevaikę savaime.
O kolkas Jūs GALITE turėti vaikų, dar ir kaip galite. Kam Jums šie, mano galva, atsarginiai planai iš anksto?
Nebūtina apie tai kalbėtis čia, bet man perskaičius šią Jūsų žinutę tiesiog iškilo tokie pastebėjimai..

pasislėpusi, oj ne ne, prieš mane nereikia teisintis, Jūs turit ir kitų rūpesčių. Aš supratau taip, kaip supratau, čia mano, ne Jūsų problema. Veikiau ne problema, o matyt profesinis įprotos kuistis giliau, nei matosi.

Ko dabar labiausiai bijot?

Jei norėsit, visada galit rašyti asmeniškai..

O tai į egzaminą einate iškarto su mintimi "kas bus jei neišlaikysiu"? Aš visada (esu amžinas studentas) pirma susidelioju kada ir kiek mokysiuos, kokią literatūrą skaitysiu, kokiu metodu konspektuosiuos (tik pasibrauksiu knygose ar persirašau į užrašus), paskutines dvi dienas belieka tik skaityti esminius teiginius, pagrindines teorijas. Ir niekada neinu į egzaminą nepasiruošusi, nes visada tokiu atveju žinau, kad išlaikysiu. Ir ne sekmės reikalas čia, tokiu atveju, o įdirbio.
Kas būtų jeigu būtų galvosiu po to, o ne dabar.
Matyt mūsų požiūris į ateitį truputuką skiriasi.

Ka tai turi bendro su Tinos "poziuriu" i gyvenima ar problemas? Gerai, ne Tinos, bet kaip Tinos Jei tas istatymas bus priimtas, taip galvojanciu ir taip besijaucianciu nebeliks?
Papildyta:

Ne tik, patirtys irgi

Daugumos nuomonė labai stipriai įtakoja asmeninę nuomonę. JUodų varnų būryje sunku būti baltam. Galų gale, tas kuris yra silpnesnis po truputi pasiduoda masiniam juodumui ir pats po truputi pradėda darytis pilkas.

oi, ne, aš čia apie strategijas bandžiau atsakyti Nakvišai, nes jai jų labai reikia
o aš asmeniškai tai kaip tik paskutiniu metu neturiu nei vizijų, nei misijų, nei strategijų. tiksliau jų turėjau, bet kai matau, kaip jos griūva (kai prisiplanuoji gyvenimą, tai Dievas juokiasi iš tų planų visu pajėgumu), tai jau nieko nebeplanuoju ir stengiuosi susitaikyti su esama padėtimi, o strategijas dėlioju tada, kai prireikia trumpam laikotarpiui.
o dėl realizacijos. kad man jos asmeniškai jau kaip ir nebereikia. manau, kad aš jau dirbu mėgstamą darbą, esu vertinama ir oficialiai turinti padėtį. man jau šis klausimas nebeaktualus, tik kai pamatau, kad merginos rašo, kad dirba nemėgstamus darbus, tai ir norisi akcentuot, kad reikia bent jau savo sugebėjimus realizuot ir kažką kitiems nuveikt, tada ir mes būsim apdovanotos tuo mažu rėkiančiu. nu bet jei tai daugeliui nepriimtina, tai ir toliau dirbkit nemėgstamus darbus, taupykit IVF ir kt. procedūroms. ką aš čia bandau nukrypti į psichologiją ir kt....
Papildyta:


aš irgi niekada į egzaminą neidavau nepasiruošus, bet kadangi būdavau perfekcionistė, tai vis norėdavau, kad tik 10 gauti ir ne kitaip. o kai nusistatai, kad -ai, koks skirtumas, kiek bus, tiek bus gerai, tai ir lengviau viskas būdavo, ir gaudavau gerai, ir mažiau nervų sugadindavau ir daug linksmiau buvo. bet egzaminas čia tik pavyzdys, nes man jie jau nebeaktualūs ir tikiuosi nebereikės jų laikyti.
bet gyvenime viskas tas pats

Turbut sutiksite, kad Tinos nuomone nera daugumos Greiciau jus noretumete, kad visos mastytu taip kaip jus, nes kaip pastebiu (ir ne pirma karta), kitaip mastancios ir problemas matancios cia nepageidaujamos

reikia bent jau savo sugebėjimus realizuot ir kažką kitiems nuveikt, tada ir mes būsim apdovanotos tuo mažu rėkiančiu
Deja, nebutinai, Tina. Nes ir jus juk rasote, kad turite megiame darba bei padeti, bet tikslas susilaukti vaikelio dar nepasiektas. Tik pasakos baigiasi laimingai, o gyvenime musu "keliai" gali baigtis visaip. Blogai, kai tas "kelias" tik vienas, lengviau - kai ju bent keli.
As skaiciau viename oficialiame saltinyje, kad per 4-ius IVF'us "tikslo" pasiekti pavyksta 60-70% poru. Reiskias, apie 30% poru lieka uz tos kitos ribos...

ne, jokiu būdu nenoriu to paskayti, kad 100procentų taip padarius jau ims ir pasiseks neee, bet juk taip bus smagiau gyvent kasdien mums pačioms ir laukti to stebuklo ne taip stresuojant.
bet irgi sutikit, kad kartais išgirstam sėkmingų pastojimo istorijų, kai žmogus kažką gero nuveikia gvyenime ir tik tada jam pasiseka, tai o kodėl nepabandžius ?