QUOTE(jovitukas27 @ 2012 02 10, 18:56)
Jauciuosi butent taip
tik abejoju jeigu ir buciau zinojusi kas manes laukia ateityje ar buciau ka nors keitusi
juk nepulsi bet kam i glebi vien del to kad "pasigaminti vaika" - skamba siurksciai, bet manau teisingai...gal kitos ir pakomentuotu kitaip, taciau man yra labai svarbus seimos prioritetai ...




O tai kam grauztis del to, ko negalima pakeisti? Laiko juk neina atsukti atgal.
Papildyta:
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 10, 20:48)
amir, labai užjaučiu dėl Mamos... Turėjote laiko atsisveikinti, ar mama mirė staiga? Jei norėtumėt apie tai daugiau papasakoti - mes visos čia.
Nesutarimų tarp vaikų ir tėvų turbūt visada būna, ir turbūt tikrai yra dalykų, dėl kurių graužiatės, ko jaučiatės nepadariusi, nepasakiusi. Nepaisant visko, Mama žino, kad Jūs ją mylit. Kartais nieko net nereikia sakyti, tėvai tai tiesiog jaučia.
Nesutarimų tarp vaikų ir tėvų turbūt visada būna, ir turbūt tikrai yra dalykų, dėl kurių graužiatės, ko jaučiatės nepadariusi, nepasakiusi. Nepaisant visko, Mama žino, kad Jūs ją mylit. Kartais nieko net nereikia sakyti, tėvai tai tiesiog jaučia.
Aciu!
Laiko turejau ir atsisveikinti ir pakalbeti.Nesutarimu niekada nebuvo.Mama visada palaikydavo visose gyvenimo situacijose.Del nieko nesigrauziu.
Tiesiog susimasciau apie gyvenimo ir mirties prasme.Apie savo vieta gyvenime.
Apie tai, kas mes esame ir kad reikia dziaugtis kiekviena diena, kuri mums duodama, kokia ji bebutu, gera, bloga, svarbiausia, kad ji butu prasminga, kaip ir gyvenimas.Nesvarbu kur save iprasminsi, vaikuose, labdaroje, karjeroje...