Knygos, knygos, knygos... *50 Namučiai...

Šaunus atsiliepimas užsinorėjau ir aš panirti į šią istoriją namie jau ilgą laiką guli Dvasių namai, tad gal nuo jos ir pradėsiu pažintį su Allende

, tu nepakartojama

Sveikos,

žinau, kad rimi nuolaidos iki 80%, gal kas žino ko ten gero yra? nes man iki jos nusigrūst nelabai patogu didelės...

Labas,

Vaje, kokia ta Suada greito skaitymo knyga, vienu prisėdimu vakar pusę ir perskaičiau.
Nu negaliu sakyt, kad neįdomu .



Čia vienas prie vieno mano svajonė .
Dar svajoju, susitaupyt ir užsisakyt tokią specialią knygų lentyną. Kažkur SM skaičiau, kaip viena mama projektavosi specialiai per visą vieną kambario sieną su stumdomomis durimis, kad tilptų pagal jos apskaičiavimus apie 5000 knygų. Tiek vienos šeimos bibliotekai maždaug gal ir užtektų, bet jau mūsiškei, vietos. Bet kaina jos paskaičiavimų irgi buvo kažkur apie 5000 lt.



Panašu, kad šiuolaikinėje lietuvių autorių kūryboje tos šviesos nėra daug. Iškankinti jų veikėjai, nelepinti gyvenimo...
Bet "Benediktą" aš visgi laikyčiau prie šviesesnių...



Kaip visada pražiopsojau ir pramiegojau.
Dabar reikės laukti 100 temos....

Kas tiesa, tas ne melas

MAŽMOŽIŲ DIEVAS Arundhati Roy
Oficiali anotacija . Mažmožių Dievas-didinga indiška melodrama, sykiu pilna sąmojo ir išmonės.Ir dar cituoju. ,Jie visi ižengė į uždraustą teritoriją. Jie visi sulaužė įstatymus, apibrėžiančius, ką myleti ir kaip. Ir kiek.‘
Labai gili savo turiniu ir sodri savo kalba knyga. Tikrai nesistebiu, kad įtraukta i dvidešimto amžiaus aukso fondą.Skaitėsi lėtai, nes vis norėdavosi sugrižti atgal, dar kartą įsiskaityti į sakinį, pagauti emociją...
Pagrindiniai veikėjai-vieniša mama Amu, auginanti du dvynukus-Rahelę ir Esthą.Dar žinoma, ir visa jų šeima-dvynukų dėdė Čakas, jų senelė Mamačė, Mamačės sesuo Mažė-kočama, vėliau atvykusi dvynukų pusseserė Sofi-mol ir jos mama Margareta-kočama. Žodžiu, didelė indiška šeima. Amu, palikusi vyrą, persikelia atgal i tėvų namus ir tampa visai beteisė-viskam vadovauja jos brolis Čakas-netgi turtiniai reikalai taip sutvarkyti, kad moterims niekas nepriklauso ir jos nieko negali savarankiškai nuspręsti savo gyvenime-vadovauja arba vyras, arba brolis , arba tėvas..
Romane nėra chronologiškos tvarkos-užbėgama į priekį, po to grįžtama atgal į praeitį-todėl jau beveik nuo pat pradžių aišku, kad happy end‘o čia nebus... Daug dėmesio skiriama kastų temai-didžiausias konfliktas ir įvyksta dėlto, kad liečiamųjų kastos moteris drįsta įsimylėti paravaną-neliečiamąjį-nesvarbu, kad jis myli ne tik moterį, bet ir jos vaikus, yra geras , protingas ir jautrus žmogus. Labai sujaudino šitas aprašymas apie Veluthą-neliečiamajį, kurį mylėjo ne tik Amu , bet ir jos vaikai.‘ Tik dabar, po šitiek metų, Rahelė, žvelgdama į praeitį, suvokė koks tai mielas elgesys. Suaugęs vyriškis (Velutha) linksmina tris meškėnus (dvynius ir jų pusseserę), elgiasi su jais kaip su tikromis damomis. Intuityviai įsijaučia į pramaną, stengiasi jo nesumenkinti suaugusio žmogaus atsainumu. Ar meile. Juk taip lengva sunaikinti pasaką. Nutraukti minties giją. Sudaužyti svajonę, nešamą atsargiai it porcelianinis indas.‘
Labai gražiai aprašomas dvynių ryšys, jų vaikiškos šėlionės, svajonės. Labiausiai mane užbūrė tas mistiškas ryšys tarp dvynių.‘ Rahelė jam (savo broliui) taip ir neparašė. Yra neįmanomų dalykų-kad ir rašyti laiškus daliai savęs. Kojoms arba plaukams. Arba širdžiai.‘ Ir dar ‚ Ore kažkas pasikeitė. Rahelė suvokė, kad atėjo Estha. Ji nepasuko galvos, tačiau pajuto sušilus sielą.‘
Dar gavau pamoką ir priminimą, kaip kalbant su vaiku, reikia viską gerai apgalvoti, nes jie daug ką supranta tiesiogiai ir giliai paima į savo mažas širdeles...Mažoji Rahelė, nevykusiai pajuokaudama, įžeidžia savo mamą. Cituoju mamos žodžius ‚Žinai, kas atsitinka, kai užgauni žmones?-paklausė Amu.-Jie ima mažiau tave mylėti. Štai ką padaro neatsargūs žodziai. Jie mažina kitų žmonių meilę mums.‘ Šie žodžiai dar ilgai persekioja Rahelę, ji vis svarsto kiek mažiau yra mylima....
Dar įdomus aprašymas žmonių, kurie priešpastatomi tokiems knygos suaugusiems kaip Velutha ir Amu.‘Draugas Pilajis ir inspektorius Tomas Metjus nebuvo draugai ir vienas kitu nepasitikejo. Bet puikiai vienas kitą suprato. Abu buvo žmonės, kurių vaikystė prabėgo nepalikusi pėdsako. Nesmalsūs. Neabejojantys. Abu tikrai, gąsdinamai suaugę. Jie žvelgė į pasaulį nesvarstydami kaip jis sukasi, nes žinojo. Jie jį ir suka. Jie yra mechanikai aptarnaujantys skirtingas tų pačių staklių dalis.‘
Knygoje proza kartais pereina tiesiog i poetiškus aprašymus.
‚Šiltas buvo vanduo. Pilkai žalias. Kaip raibuliuojantis šilkas.
Jame plaukiojo žuvys.
Atsispindėjo medžiai ir dangus.
O naktį-nuskilęs geltonas mėnulis.‘
Knygoje pilna taiklių, šmaikščių, išradingų palyginimų, metaforų, epitetų. Cituoju vieną iš jų: ‚Visos moterys susisupusios į baltus sarius ir užsitraukusios ant galvų palų. Tėvas Maligenas vilkėjo oranžiniais drabužiais. Trynys, kalbantis virtų kiaušinių jūrai.‘
O meilės scenos aprašymas tai tikrai pretenduoja į geriausią mano skaitytą-jokio vulgarumo, tiesiog dviejų žmonių, neturinčių ateities, desperatiškas noras bent tas kelias jiems duotas akimirkas pabūti laimingiems. ‚.... jie instinktyviai kabinosi i Mažmožius. Dideli dalykai visuomet slypi viduje. Jie žinojo neturį kur eiti. Neturį nieko. Net ateities. Todėl kabinosi i mažmožius.‘
Tikrai rekomenduoju visiems, norintiems nebanalaus, įdomaus, jautraus skaitymo.

skaitau DINOS KNYGA. siaip idomi, bet ne tokia, kuria girciau ir patarineciau visiems skaityti, kazko nepasirode ji man tokia ypatinga, kokia as isivazdavau ja perskaiciusi komentarus

Oho, čia jau kaip ir recenzija visa...
Nors man tikriausiai vienintelei, ši knyga vis dėlto neįsismelkė į širdį, bet va, perskaičiau, ką parašei, ir galvoju, tikrai gal, netinkamu momentu skaičiau ją.
Negali būti, kad tokia gera knyga man nepatiko...

Manau, kad kai ją baigsi, pakeisi nuomonę. Na bent jau aš skaitydama irgi nemėgau nei Dinos, nei knygos, bet paskutiniai puslapiai viską apvertė. Patinka man Wassmo, oj patinka.

Sorry, truputuka ilgoka gavosi
Gali buti, kad tikrai reikia kai kurioms knygoms tinkamo laiko

Dobri dien,tauta

va,neperseniausiai parsivilkau iš Maskvos.
Literatūriškiausia vieta-parkelis,kuriame prasidėjo berots "Meistro ir Margaritos" veiksmas

Na,dar milžiniškas knygynas,net gaila pasidarė,kad kirilica neskaitau
Ir kioskeliai vidury Senojo Arbato gatvės,kur knygos po 5 litus

Va,o kelionė buvo tokia intensyvi,kad skaitymui bišk laiko nebeliko Galvojau,kad šian lėktuve pribaigsiu "Jaunąsias savižudes" bet nepavyko

bus tos šviesos bet vienoj vienoj taip susigraudinau...gal kad pačios gyvenime tuo metu sunku buvo.

Iš bibliotekos grįžau su Zurbos "Krisius" ir Iggulden "Tyrų vilkas" apie Čingischaną.Ir dar gavau "Silva rerum" Ir laimėtą knygutę.Va kiek daug turiu,net nežinau ką ir daryt Gal "Silva rerum" skaityt,tada žinosiu ar antrą dalį pirkt