Tėvų karšinimas (6)

#145
QUOTE(Avetė @ 2011 03 03, 00:22)
Oi, nežinau, visdar blaškos mama lovoj, kažkokius geltonus kirminus vis renka, neina įtikint, kad jie jai vaidenasi... Kasdiena - vis kita naujiena... O dienos metu kai šukuojas prieš veidrodį, tai su savo atvaizdu kaip su viena pussesere šnekas ir nė per kur netiki manim, kad ten - ji pati...

O jūs jai padėkite juos rinkt. Parinkite vieną kitą ir sakykite: „Va, matote, jų jau mažiau, jau nebėra, žiūrėkit jie dingo“ (arba jei ji juos vis dar mato, kad „tuoj jų nebus“). Bandykite nukreipti dėmesį kitur (į gėles, į kokį kitą kambario kampą). O jeigu šnekasi su veidrodžiu, vadinasi, ji iš tiesų tai „mato“. Galite ramiai pasakyti, kad tai mato tik ji (žodžiu, draugiškai pripažinkite tai, kad įmanoma matyti kažką), bet pasakykite supratingai, kad to nematote jūs. Nieko tokio, jei kiek ir pasišnekės su ta „pussesere“. Apie tai rašoma alzheimerininkų literatūroje. Tai yra tikra. Bet tai yra haliucinacijos. Mums padėdavo tokie vaistukai – tiapridalis.
Atsakyti
#146
QUOTE(Simense @ 2011 03 03, 10:51)
Apie tai rašoma alzheimerininkų literatūroje. Tai yra tikra. Bet tai yra haliucinacijos. Mums padėdavo tokie vaistukai – tiapridalis.


Mamai ne alzheimeris (vienam pusrutuly - smegenų vėžys, kitam - insultas ištiko; plius depresija daug metų), bet jei haliucinacijos intensyvės ar jų daugės - reiks turbūt klaust kokių vaistukų, priedo prie antidepresantų.
Dėl kalbėjimo (su būtais ir nebūtais žmonėm) aš ją tik skatinu ir paklausinėju, kad praplėst pokalbį, nes nekalba ji daug šiaip jau. Kirmėliukus sakiau, kad nebedėtų ant pagalvės, o mestų ant žemės... nes taip bus lengviau man juos sušluoti... rolleyes.gif Tai liko patenkinta.
Na ligonis ligoniui nelygu.
O jei aš nevaldyčiau situacijos, tai vos svečiams atvažiavus, aš gaučiau juos išprašyti, nes mamai taip surodė, o po pusvalandžio gaučiau jiem perskambint, kad atgrįžtu, nes dabar mama jau verkia, kad jos niekas nelanko... Po to ji valgytų tik saldyminus ir dar naktimis valgytų lovoje ir gulėtų pagrinde, kai dar fiziškai yra pajėgi sėdėt ir kažkiek daugiau dalyvaut, kad ir buitiniam gyvenime...
Nieks nesako, kad situaciją valdyt be švelnumo ir t.t., bet kai žmogus jau ne savam prote ir vykdyt jo kiekvieną užgaidą, nepaisant kitų ir savęs, tai jau nesveikas lepinimas. Ribos turi būti viskam. Ir tai visai nesikerta su pamylavimu, paglostymu ir pan. Atsiprašau, jei neaiškiai dėstau mintis 4u.gif
Atsakyti
#147

Aha, jūs čia apie švelnumus, o mano ligonis pabėgusi buvo verysad.gif. Nesuprantu iš kur tos jėgos tiek. Prie stalo vos šaukštą nulaiko. Gydytojas patarė į ligoninę guldyt, nes negerai jau jai. Bet nesiduos. Su apgaudinėjimu irgi nelabai kas išeis, vistiek dar suvoks kur atvežėm. Ech...aš taip laukiau pavasario.
Atsakyti
#148
QUOTE(rutulux @ 2011 03 03, 17:33)
Aha, jūs čia apie švelnumus, o mano ligonis pabėgusi buvo  verysad.gif. Nesuprantu iš kur tos jėgos tiek.

Ar "toli" nubėgo? Čia vienas keisčiausių dalykų, kai silpnas ligonis, nusigulėjęs, sunykusiais raumenim ima ir atsikelia, nueina kur nors, o atgal begali tik parnešt doh.gif . Turbūt dar vienas įrodymas, kaip mes savęs nepažįstam, kaip nežinom, kiek mes galim...
Atsakyti
#149

Nea, netoli, nes ją prižiūrinti moteriškė tuoj pripirko kas ir kaip, bėgo gaudyt taip kaip stovėjo kambary, pradėjo stot mašinos, žmonės siūlyti pagalbą, tai šiaip ne taip parvedė. O ji dar šaukė, kokią jūs teisę turit mane sulaikyt. Kažkaip jaučiuos visiškai be jėgų.
Atsakyti
#150
Skaitau ir linkiu jums kantrybes kantrybes kantrybes! Kaip jus vargstat!
Maniskei niekada nebuvo haliucinaciju, agresijos priepuoliu, snekejimu "pro sona". Atmintis silpo silpo, vis sakydavo "neprisimenu". Nustojo kalbeti, judeti....
Kad galeciau paimciau dali jusu rupesteliu.

Atsakyti
#151
QUOTE(Juknele @ 2011 03 03, 19:13)
Skaitau ir linkiu jums kantrybes kantrybes kantrybes! Kaip jus vargstat!
Maniskei niekada nebuvo haliucinaciju, agresijos priepuoliu, snekejimu "pro sona". Atmintis silpo silpo, vis sakydavo "neprisimenu". Nustojo kalbeti, judeti....
Kad galeciau paimciau dali jusu rupesteliu.

Neprašyk. Nes Dievas gali duoti. g.gif

O jei rimtai, tai aš pati sunkiai galiu patikėti, kad man dar taip neseniai visa tai buvo. Tikrai labai sudėtinga. verysad.gif
Papildyta:
QUOTE(rutulux @ 2011 03 03, 18:44)
Nea, netoli, nes ją prižiūrinti moteriškė tuoj pripirko kas ir kaip, bėgo gaudyt taip kaip stovėjo kambary, pradėjo stot mašinos, žmonės siūlyti pagalbą, tai šiaip ne taip parvedė. O ji dar šaukė, kokią jūs teisę turit mane sulaikyt. Kažkaip jaučiuos visiškai be jėgų.

Pats sunkiausias laikas, kai liga „eina į kalną“. Tai antrasis ligos periodas, kai iš tiesų ligonį sunku suvaldyt net fiziškai. Paskui bus lengviau. Sunkiau tik psichologiškai, nes žmogus tampa tam tikra prasme „daržovė“, ir tam tikra prasme lengviau, nes žinai, kad jis „pririštas prie vietos“ (kur paliksi, ten rasi). verysad.gif
Papildyta:
QUOTE(Avetė @ 2011 03 03, 14:05)
Nieks nesako, kad situaciją valdyt be švelnumo ir t.t., bet kai žmogus jau ne savam prote ir vykdyt jo kiekvieną užgaidą, nepaisant kitų ir savęs, tai jau nesveikas lepinimas. Ribos turi būti viskam.

Gerai, jei dar taip pavyksta – suvaldyt. Dar pakankamai stiprus ligonis. 4u.gif Man išliko atminty tik tas ilgasis pabaigos periodas, kai jau geriau nebevaldyt, jei nenori, kad būtų priepuolis. Kai geriau viską paleist savaime. Ir draugai šiek tiek pasikoregavo, ir giminaičių kavos vizitai. O dabar kažkaip viso to ir nebereikia. Yra prasmingesnių dalykų. Netgi paprasčiausiai pabūti tyloje.
Linkiu, kad tau viskas kuo geriausiai (įmanomai) sektųsi, kad ligonis kuo labiau būtų suvaldomas. 4u.gif
O dėl vaistukų pagalvokit. Nors ir su tais vaistukais haliucinacijų mums vis tiek šiek tiek būdavo. Gal tik mažiau ryškios ir kenksmingos. Ir po šiai dienai atsimenu, kaip man rodydavo kažką skubiai ant lubų, sienų (iš pradžių galvodavau, kad kokią musę, kad nepamatau), o kambario kampe gyveno jos dvaselė, kurią vadindavo (man nelabai žinomu) vardu. Ai, vis smagiau, ne viena. Kai yra su kuo dar pasikalbėti. smile.gif
Atsakyti
#152
QUOTE(Simense @ 2011 03 03, 22:06)
Gerai, jei dar taip pavyksta – suvaldyt. Dar pakankamai stiprus ligonis.  4u.gif Man išliko atminty tik tas ilgasis pabaigos periodas, kai jau geriau nebevaldyt, jei nenori, kad būtų priepuolis. Kai geriau viską paleist savaime. Ir draugai šiek tiek pasikoregavo, ir giminaičių kavos vizitai. O dabar kažkaip viso to ir nebereikia. Yra prasmingesnių dalykų. Netgi paprasčiausiai pabūti tyloje.
Linkiu, kad tau viskas kuo geriausiai (įmanomai) sektųsi, kad ligonis kuo labiau būtų suvaldomas.  4u.gif
O dėl vaistukų pagalvokit. Nors ir su tais vaistukais haliucinacijų mums vis tiek šiek tiek būdavo. Gal tik mažiau ryškios ir kenksmingos. Ir po šiai dienai atsimenu, kaip man rodydavo kažką skubiai ant lubų, sienų (iš pradžių galvodavau, kad kokią musę, kad nepamatau), o kambario kampe gyveno jos dvaselė, kurią vadindavo (man nelabai žinomu) vardu. Ai, vis smagiau, ne viena. Kai yra su kuo dar pasikalbėti.  smile.gif


Oi ačiū labai 4u.gif Dar nežinau, kokie periodai manęs laukia... Pati sau (IR VISOMS JUMS) linkiu suvaldomų situacijų... Mamai kojos paralyžuotos, jos mobilumas tik toks, kad pasėdi vežimėly, net su sveikąją ranka jo nemoka valdyti... kitu atveju (jei ji pavaikščiotų), tai manau mano patirtis visai ką kitą kalbėtų... Kaip ir tų, kurios atiduoda širdį, o yra iškoliojimos ir kaltinamos nebūtais dalykais... unsure.gif
Rutulux, laikykitės, jau nebe jūsų mama kalba jos lūpomis...
Stiprybės visoms 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Simense @ 2011 03 03, 22:06)
Neprašyk. Nes Dievas gali duoti.  g.gif



lotuliukas.gif blink.gif lotuliukas.gif
Atsakyti
#153
Apie tuos bėgimus - aš dažnai randu drabužius paruoštus, batus vidury kambario - mama vis ruošiasi važiuoti "Pas Mykolą", t.y. mano tėtį, nesuvokia, kad jis miręs, palaidotas savo gimtinėj. O kai mirė tetos (mamos sesers) vyras, tai ji neparodė jokių emocijų, bet pradėjo giedoti "Viešpaties angelą". Kol savo namuose, tai galvoju - nieko, vis jai užsiėmimas. O po poros dienų kaimynė papasakojo, kad mama atsirakina duris, su pižama išeina į laiptinę ir ten gieda visu balsu, gerai, kad tik dienom. Tai ir verkiau, ir bariausi, o mama dievagojosi, kad niekada taip nedarė, kad čia blogieji kaimynai nori ją apkalbėti...
Atsakyti
#154
QUOTE(Egu @ 2011 03 03, 22:52)
Apie tuos bėgimus -


Joooo, kaip iš kokio filmo... tongue.gif
(Mane juokas labiau ima, nei gėda prieš ką nors dėl mamos liapsusų... )
Nu ir kas iš tų mūsų nervų ir prašymų bei aiškinimų - jei jiems/joms taip rodo ax.gif
Atsakyti
#155

Egu, manoji irgi niekada nieko nedaro. Kadangi kaimynų neturim, tai kalti lieka anūkai arba šuo smile.gif.
Atsakyti
#156
QUOTE(Egu @ 2011 03 03, 20:52)
O kai mirė tetos (mamos sesers) vyras, tai ji neparodė jokių emocijų, bet pradėjo giedoti "Viešpaties angelą". Kol savo namuose, tai galvoju - nieko, vis jai užsiėmimas. O po poros dienų  kaimynė papasakojo, kad mama atsirakina duris, su pižama išeina į laiptinę ir ten gieda visu balsu, gerai, kad tik dienom.

Kaip gražu. bigsmile.gif
Papildyta:
QUOTE(rutulux @ 2011 03 04, 05:59)
Egu, manoji irgi niekada nieko nedaro. Kadangi kaimynų neturim, tai kalti lieka anūkai arba šuo  smile.gif.

biggrin.gif
Atsakyti