Tėvų karšinimas (6)

Oi UŽUOJAUTA mamax3
Taigi, kad ir aš mačiau kelis kartus vienumoj numirštančius žmones slaugos ligoninėj... Vieną kartą (o tai buvo ir pirmasis kartas) net kraupu buvo, ką tik mamą buvo atvežę į palatą, kur jau sėdėjo viena moterytė paramstyta valgymui, o trečioji atrodė kaip giliai įmigus, net užknarkdavo protarpiais, pajungta ant lašelinių... Tai aš mamą pati maitinau, tą pasodintą senutę trumpai prabėgom "pamaitino" slaugutė... Nu ir aš kažkaip nesupratau, sesutė įbėgdavo kažko ant greitųjų pas tą trečiąją kas kelios minutės... Tik paskui atsisuka į mane ir sako, "prašau palikite palatą, palaukite už durų" ir daugiau nieko... Tada suskubo ten gydytoja ir visos pradėjo lakstyt, per durų plyšį užžiūrėjau, kad baltą pertvarą užstatė, o kai įleido i palatą pas mamą, tai žiū ant spintelės žvakelė uždegta ir kryžiukas pastatytas... Taip mane ištiko šokas, taip nemalonu paliko, kad aš net nenutuokiau jog žmogus miršta, paskutinius atodūsius išleidžia, o aš prie kriauklės palei jos galvą šmėžavau sau čiauškėdama su mama, dar taip paskoksojau į tos moters veidą, kai giliai kvėpuot pradėdavo... Nu, kad ir svetimas aš žmogus jai buvau, bet kad net nenutuokiau, kad ji miršta prie manęs, o aš kaip niekur.... Brrrr ir taip tapau liudininkė mirties, baisesnės nei vienatvėj numirt savam kambarėly, o tarp svetimų žmonių, kuriem nei šilta, nei šalta... Nei kas gailestingai maldelę sukalbėjo, nei pagarbiai rimtį išlaikė
Papildyta:


Tu kaip angelas šiais laikais medicininėj sistemoj Nemačiau ir nesutikau tokių humaniškų medikų savo kelyje... Belieka palinkėti stirpybės tokiai ir išlikti

ne angelas aš, bet į mediciną nutariau eiti tada, kai pati vos nenumiriau....buvo metas, kai labai labai sirgau, tiesiog merdėjau ir apmąstymams turėjau daug laiko- iš pradžių ,kaip ir daugelis, verkiau, gailėjausi savęs, keikiau kitus, likimą ir visus dievus, paskui atsitokėjau, nusprendžiau, kad laikas kažką keisti, nes gal jau paskutinės dienos kai kažką galiu pakeisti ir....stebuklas įvyko....liga vis bando atsinaujinti, bet aš kabinuosi....todėl kai matau kenčiančius pacientus AŠ ŽINAU SAVO KAILIU, KĄ TAI REIŠKIA
ir man taip pikta ir gėda už mano kolegas medikus, kurie to nesupranta

Avete, tai ką tu patyrei, kasdienybė džiaukis, kad dar širmą uždėjo būna atvejų, kai šalia mirštančio, kitą pacientą maudo, kitas pietauja, o kažkam jau ir paskutinis atodūsis
pati esu nešusi žvakę, esu buvusi paskutinis kada to žmogaus matytas veidas bet iš kitos pusės, gerai, kad aš ten buvau- moku visas maldeles, galiu sukalbėt už tą žmogiuką, tiesa, reta kuri slaugytoja ir nori būti prie tokio žmogaus, dažniausiai uždega žvakelę ir palieka....o aš mirties nebijau, mane a.a babytė išmokino, kad bijoti nereikia pamenu, buvau kokių 4 m. ir vaikščioti į laidotuves man buvo įprasta, žinot, kaip kaime būna...o dar Žemaitijoje gi gieda vadinamuosius ,,kalnus"- visą naktį...tai aš eidavau su babyte, giedodavom visi, aš užmogdavau jai ant kelių.....tai va....pamenu, niekas kurį laiką nemirė ir man atrodė keista, paklausiau babytės, kodėl niekas nemiršta, kodėl negalim eiti aplankyti kapelio...tai su babyte palaidojom pliušinį meškiuką, supylėm kapelį kaip aš tą kapelį mylėjau- vainikus pindavau, dėdavau, apravėdavau piktžoles, kasdien laistydavau žolynėlį, net iš pagaliukų tvorelę pati sudaigsčiau.....tieisog išmokau mylėti kapelius ir kas juose guli
graudžiai aš čia, jau ir ašara bėga išdavikė labanakt....

Tai aš esu paskui ne vieną taip mačius ir kai žinai, kad jau paskutinioji tam žmogui - tai nors rimtį išlaikai, atitinkamai elgiesi, maldelę mintyse sukalbi, palinki amžino atilsio... O tą kartą mane šokiravo, kad aš net nenutuokiau, kad tai vyksta...
O tau, Stikliuk, turbūt tokia misija duota pačiai pajaust, kad paskui kitiem labai padėtum... Šaunuolė tu, kad taip išsikapstei, neįtikėtina istorija... Ar tu išsikapstei iš onko ligos ar kitos kokios?
Labanakt, Stikliuk Ašaros - tai žodžiai, kurie dar laukia eilės būti išsakyti...
Keista, bet tu man priminei, kaip ir aš nebijau ir nevengiu kapinių išvis, nuo vaikystės labai gerai jose jaučiuosi, patinka man ten vaikščioti ir skaitinėti paminklų užrašus... Tiek užsieniuos, tiek Lietuvėlėj prie progos pasivaikštau po kapines, na draugai laiko tai mano keistumu... O man ten labai gera, ramu and dūšios

kai pagalvoju, taip- liga buvo spyris man kad kažką reikia daryti ir aš labai daug ką padariau, labai daug ką pakeičiau
liga ne onko....nuo jos nemirštama, jeigu ne komplikacijos, bet ji tokia.....kaip čia pasakius- pabloginanti gyvenimo kokybę iki maximumo....buvo dienų, kai aš nepaeidavau, vyras mane iki wc nunešdavo...o man tada buvo tik 26 metai sunki AD forma su komplikacijomis, man buvo anafilaksinis šokas

Ojei, kokių tik ligų nebūna...
Linkiu, kad niekad nepablogėtų, neatkristų, na......., kad pamirštų kelią ta liga pas tave

Bet gal toks žmogus ir reikalingesnis prie išeinančiojo? Juk artima siela reikalinga išlydėti, o ne kūnas.
Papildyta:

Kokie panašūs potyriai...

Mamax3, priimk ir mano užuojautą...
Tokia jauna Mamytė Tavo buvo... Stiprybės Tau.

Laba vakara, mergaitės, skaitau jūsų temą jau seniai, jaučiuosi taip, lyg pažinočiau jus, priimkite ir mane į savo būrį - mano mamai jau pusantrų metų nustatytas alzhaimeris, galvelė visai tuščia, laimė tik, kad dar pati vaikšto ir sugeba tualetinius reikalus atlikti. Skaitau jūsų pasakojimus - ir žaviuosi jūsų stiprybe, ir pavydžiu, ir gailiu...

Zinoma, visos mes cia tokios panasios su savo skausmeliais. Gerai, kad parasei. Tu irgi esi stipri. Papasakok daugiau apie mamyte: kiek jai metu, kaip pastebejot, kas rupinasi. Kaip jus, visi artimieji tvarkotes su rupesteliu.
Na, zinoma, stiprybes tau

Kaip gaila, kad neretėja mūsų gretos, bet kaip gerai, kad turime šią kertelę... Lai būna ir tau ji užuovėja
Mamuks praeitą rytą nubudo šviesesne sąmone ir be jokių virkavimų sako man: "Jau norėčiau numirti, nebenoriu gyventi taip... Visur skauda..." Bet ji niekad nedejuoja iš skausmo, spėju, kad jai maudžia gal labiau tas kojas, nebeištiesiamas per kelius ir rankelę paralyžuotą, nors mažas progresas yra su jos judinimu... Kai dėmesys nukreiptas į kažką kitką - tai neprisimena kažkokių skausmų... Dar palauksiu truputį su nuskausminamųjų davimais... O kada jūs visos nusprendėt, kad jūsų ligoniukams reik pradėt duot nuskausminamus? Ar vos suskaudus?

Mano mamai 80 metų. Po mano tėčio mirties (prieš 6 metus) jai prasidėjo baisi depresija, gydėsi, bet be vyro gyventi negalėjo - kartu buvo 50 metų. Po to pradėjo painiotis laike, neskyrė ryto nuo vakaro, prasidėjo kliedesiai - kad už sienos arklys žvengia, karvė mūkia ir t.t. vaidenosi, kad pilni namai žmonių, kažkas ateina jos patalynės surašinėti. Ganvau siuntimą į NV ligoninę - iš ten parsivežiau jau ne žmogų, o balvonėlį. Fizine prasme ji kaip ir sveika, tik nuo spaudimo geria vaistus, bet šiaip tai dar gyventi ir gyventi. O su galva - visai blogai, nors ir vaistus geria, ir mane dar pažįsta - kaip užeina nusikalbėjimai, pvz. kad ji atspėjo planetos vardą ir dabar žinoma visam pasauly, ją rodys per TV ir t.t.Gerai dar, kad gali viena būti, turi šalia manęs nedidelį butelį, tai aš tik maistu ir vaistais rūpinuosi.

Egu, gerai, kad atejai čia-kartu visada lengviau

Zuikio taukų nė su žiburiu nerandu. Dar vakar suleidus vaistus dalis išbėgo lauk. Turbūt negiliai adatą suleidau. Gal pabandyt neleist kurį laiką