Radau laiko pas jus užsukti. Va kaip būna - prižiūrėjom mamą kartu su tėčiu (na, jis palaikydavo jai kompaniją, sėdėdavo šalia, šnekindavo, padėdavo smulkesniuos reikaluos) Man buvo žymiai lengviau. Sekmadienį jam pradėjo skaudėti krūtinę, nuvedžiau ant lovos, pradėjau matuoti spaudimą ir jis pradėjo man mirt, aparatas nebeparodė spaudimo. Jau be proto išsigandau, veidas psidarė pilkas, net kriokė truputį, maniau jau viskas... Tik surėkiau dukrai, kad greičiau kviestų greitają. Infarktas. Atvažiavo gal po trejeto min. tokia šauni komanda

Nu darė viską ką galėjo, nuo dūšios, priežiūra, dėmesys

Labai sužavėjo

Ligoninėj paaiškėjo, kad pagrindinė vainikinė arterija užsikišusi 99% , kitos irgi

Darė zondavimą, prapūtė, gydytojas sakė, kad jis jau netūrėjo gyvent, jei kiek būtų suvėluota, būtų įvykęs didžiulis infarktas, po kurio nebeišgyvenama

Vieną dieną buvo sutrikusi orientacija, nusišnekėjo, bet šiandien jau visas gerai. Jei laikysis tos kraujagyslės, nebesulips tai bus gerai. O mama psichuoja, nervuojasi, jai su širdim blogai darosi, nors persiplėšk, lakstau nuo vieno ligonio prie kito

Gyd. sake pusė metų jam nieko praktiškai nebus galima daryt. Taigis, griš tėtis - turėsu nebe vieną, o du slaugomuosius
Kuo grindžiamas laimės kelias? Akmenimis, nukritusiais nuo širdies...