man su pirmuoju irgi kabinosi ta zaraza, vyras daug dirbo, gyvenom pas jo tevus, visai kitam gale miesto nuo mano draugiu, mamos, jauciausi vienisa, o ir vaikiukas nlb ramus buvo, neissimiegojus, pavargus (niekas nepadedavo, o ir pati neprasydavau, uzsisklendziau savyje ir gyvenau pasauleli, kuriame buvom as ir sunelis) ir gana ilgai tai tesesi, o kai jau atsigavau isvaziavom cia. papuolem kaip as vadinu i pragara.

tada tikrai buvau tokioj juodoj depresijoj, kad ooo. bet pamazu istryniau visus blogus prisiminimus, gaila, kad su jais dingo ir dalis geru

net keista, bet paziuriu nuotraukas ir kartais net nepamenu, kad taip butu buve.
tikiuosi dbr neprisikabins ta rupuze, nors vel tas pats vyras dirba lb ilgas valandas nuo pirmad iki sestad, matomes praktiskai tik sekmad ir tai kol apsiperki valgyt, kol ta, ana, kita, ziurek vel miegot laikas, o net pakalbet nespejom.... sunus lb tecio pasiilgsta, man net nepasakoja ka darzeli veike, sako teciui papasakosiu

o mane tas laukimas pjauna, skaiciuoju kiekviena diena, na aciu D nedaug jau beliko iki birzelio 10d

gal nenuprotesiu.