Vyresnio vaiko žindymas

Manau mes mamos lb del visko pergyvenam nei tie vaikai, o jie gudruoliai zino kuri mygtuka pajungti

Manau, kad čia daugiau savipaguodai taip sakot, nes jūs žiūrite į viską suaugusiojo akimis ir jus protu suvokiat, kad paliekat sūnų su labai mylimu žmogumi.
Nors jūsų sūnelis jums ir atrodo didelis, bet jis dar taip racionaliai nemąsto. Jam kiekvienas išsiskyrimas su Jumis yra labai sunkus (jei aišku, jei ne ta situacija, kai kelionės labai dažnos ir ne tas atvejis apie kuriuos sakoma 'ir šuo kariamas pripranta' ).

Manau, kad čia daugiau savipaguodai taip sakot, nes jūs žiūrite į viską suaugusiojo akimis ir jus protu suvokiat, kad paliekat sūnų su labai mylimu žmogumi.
Nors jūsų sūnelis jums ir atrodo didelis, bet jis dar taip racionaliai nemąsto. Jam kiekvienas išsiskyrimas su Jumis yra labai sunkus (jei aišku, jei ne ta situacija, kai kelionės labai dažnos ir ne tas atvejis apie kuriuos sakoma 'ir šuo kariamas pripranta' ).
O aš labai gerai prisimenu kiekvieną atvejį vaikystėje, kaip be proto sunku buvo skirtis su mama, kai ji kur su tėčiu keliaudavo (ir manęs nepalikdavo bet kur, bet kam - su pačiu artimiausiais žmonėmis - broliu ir sese). Dabar suaugusi aš protu irgi suvokiu, kad mama, tėtis turėjo savo gyvenimą, dabar viskas atrodo paprastai, bet vaikystėje man kiekvienas tėvų išvykimas buvo tragedija..nerodžiau aš tų pergyvenimų žmonėms, su kuriais likdavau, bet stresas būdavo didžiulis..dabar suaugusi pamenu

Mazut, as tepiau ir pipirais, ir cesnaku, jis nusivalo arba sako eik prausti.dabar geras budas uzsiklijavau ir pasitepiau dazais raudonais, sakau man skauda , kraujas bega, padeda.dienom nors nepraso kas pusvalandy
panasus musu papinukai, tik as neisivaizduoju kas butu jei rysciausi kelionej be jo. o tu saunuole 
atrodo nekieteja tie viduriukai, bet va savaite laiko , nedaro, tada klzimute ir padaro bet nekieti jei gerai as ten suprantu.

Galvojau ir as kas butu jeigu as ji palikciau ilgesniam laikui, baisiai panikavau pries kelione, o jis ta mano nerima lb jaute. Bet kai isvaziavau is namu, isedau i lektuva, nusiraminau, juk palikau su zmogum, kuris myli mano susnu, zinojau, kad gerai pasirupins. Siaip jis niekada neverkslendavo pries man iseinant kur, duodavo bucki, paprasydavo lauktuviu ir tiek. Sykart as jau 2sav iki keliones jam pradejau viska pasakoti, o kai liko 2dienos maciau, kad jis lb jaudinasi, lb daznai zinde, nepaleido manes is akiu. Tik iseinant nustebino, su manim atsisveikino, pabuciavo, dar karta paklause, kur vaziuoju ir nuejo zaisti, o vat teveliui pasake, kad jo "Nemyli" Matyt del to, kad su manin isvaziuoja?
Manau mes mamos lb del visko pergyvenam nei tie vaikai, o jie gudruoliai zino kuri mygtuka pajungti

o kokiam laikui iskridot? As taip pat savo papinuke palikau namuose dviem savaitem

Mazute, sveika!
Saunuole, kad ryzaisi palikti vaika porai dienu. Tai ir jam stresas ir tau. Bet tokie stresai padeda mums ismokti kazka naujo. Stresas tai ne tik blogis. Jei stresuoji nuolatos, tai blogai, bet jei kartais, tai stresas net padeda. O kaip vaikui, tai ir uzaugti padeda ir kazka suprasti. Tikrai nepergyvenk, kad palikai. Buvo ir jam ir tau sunku. Bet grizai, parodei, kad myli... Ir jam tapo ramiau ir tau. Ir abu gavote naujos patirties - "uzaugote". 
O del nujaukinimo.... Na ka as galiu patarti. As jau supratau, kad jau kokius 2 metus vis mastau apie tai, kad gal jau gana... na ir kas... Vis dar maitinu...  Nenoriu as dukros asaru matyti... Buna sunku, kartais tikrai pykstu .. bet ... gauna mano dukrele MP ir jai tai yra iki siol svarbu.   
Pries metus atrode, kad ji jau didele ir gal jau nebereikia... Ir dabar lygiai taip pat... Niekas nepasikeite... Tai kokie tada butu argumentai jai, kad nebeduodu MP? Kol kas ju neturiu... Gal jei pastosiu, manau, kad tada turesiu... Bet cia irgi pagyvensime pamatysime. Kol kas leidziu viskam buti taip, kaip yra... 
Ir tu priimk sprendima, kuris tiktu jum abiem.    Bet tikrai nei vyrui, nei mamai...
Sekmes ir stiprybes priimant sprendimus!     

Dekui uz palaikyma:)
As ir stipriu argumentu neturiu, kad imt ir nujunkyt. Manau, kad kiti salia esantys tu argumentu turi daugiau, ypatingai mano uosviene, ji nuolatos man porina, kad jau tas tavo pienas nieko gero. Beto  ir valgo geriau, kai pieno negauna ir zymiai paklusnesnis su kitais, kai taves nera. Na del maisto tai tikrai daugiau suvalgo, kai pieniuko negeria, bet del to paklusnumo tai as nepergyvenu, zinau, kad visi vaikai mamom daugiau kaprizu parodo, kad jauciasi drasesni. Mes cia pries 2sav sirgom, roto ar noro virusas buvo, mazylis tikrai blogai jautesi, gere pieneli ir veme, o ji man liepe neduot, o kaip neduot jei jis ant jo tik ir kabojo nes baisiai bijojo to vemimo... Beto daznai man pasako:"Va nemaitintum galetum ir dazniau be vaiko pakeliauti, iseiti kur" Bet as neturiu tokio noro be vaiko keliauti, man ramiau kai jis salia, o ir jis jauciasi saugus. Tai buvo pirmas ilgesnis musu issiskyrimas ir sunu palikau del to, kad pasirode per trumpas laiko tarpas ji tampyti po aerouostus. is vienos vietos i kita, daugybe nauju zmoniu. Maniau, kad jam bus maziau streso... O ir jis gana neblogai laikesi ir valge gerai ir miegojo ir linksmas buvo, buvo ir liudnumo akimirku, bet susitvarke... Beje ir as pailsejau nuo kasdienybes ir sunui buvo nauja patirtis:)

Suvokiu ir suprantu, kad mano sunui buvo  sunku issikirti su manim tom keliom dienom, juk as ir pati rasiau kaip jis stresavo pries mano isvykima .  Isiskyrimo skausma as puikiai suprantu, o mazam zmogiukui jis dar didesnis.

Tik trim dienom:)

Užėjau mergaitės akis paganyti į šį skyrelį ir vos nuo kėdės nenukritau - OLKIN - tavo vaikiukas gimęs 2008 06 01?  MAZUTE - tavo  2008 06 02?...  o manoji  2008 06 04 - ir vis dar maitinu