O mes jau gryzom i sena ritma:) Pora dieneliu mazius dazniau pazinde ir dbr viskas po senovei, matau, kad jau ir ramesnis nebeklausineja, ar niekur nezadu isvaziuoti vel... Dziaugiuosi, kad jis pakankamai gerai jautesi, kai manes nebuvo, daznai sakydavo, kad manes pasiilgo ir ar jau greitai grysiu apie papeli anei zodzio. Ir naktim labai ramiai miegojo, net nesuverkdavo, siek tiek paniurzgedavo ir tiek. Zinojo, kad manes nera, tai ir papelio tikrai nebus... O va tik as sugryzau ir vel reikia artumo... Bandau jau sneketi, kad jau tu didelis, kad papelio nebereikia-deja...O jis man, as labai jo pasiilgstu, skanus tavo pienelis:)
Kazkaip seniau jauciausi gana normaliai, kad as vis dar zindau sunu nors jam jau greitai 3metai, o dbr pradedu vel galvoti, kad gal jau pakaks, kiek galima, gal as per daug nuolaidziauju vaikui. Beto jau man taip atsibodo tas artimuju spaudimas... Suprantu ne ju reikalas, bet tas zirzimas del to per ilgo zindymo labai veikia

Beje, manau, kad as jau pasiruosusi nujunkymui, net ir palikusi sunu kazkaip lb ramiai jauciausi, zinojau, kad jis daug ka moka, kad pasitiki salia esanciu zmogumi, kai seniau atsimenu palikus vos keliom valandom stresuodavau. Bet matau, kad sunus dar ne, tiesiog jauciu, kad jam to zindimo dar lb reikia, taip jis nusiramina greiciau, jauciasi saugesnis. Tai va nzn, ar galvojant apie save pradeti dirbtini nujunkyma, ar vis delto isiklausyti i sunaus poreikiu.
O kaip sekasi kitom mamytem(ada 21lt, olkin ir kt), kurios maitina savo trimecius, jau seniai beskaiciau ju pasisakymus. Susigyvenau su senbuviu mintimis, patarimais:)