Knygų skaitytojų klubas, 73 tema

Ot jūs mane apšvieskit. Aš tai iš toli baidausi tokių knygų kur žmonės "plečia" savo sąmonės ribas. Man regis ji ir taip be ribų, tą sąmonė, ir ją kokiais vaistais paraginus laisvai skrist gali niekad ir nebesusigrąžint
Nesu skaičius nei šitos knygos, nei Kastanedos, bet kaip suprantu pastarasis irgi savo knygose grybų sukeltus regėjimus aprašė? Nu klausinėju čia kaip profanė, bet ar tokiose knygose yra kas vertingesnio už narkotines vizijas ir "įžvalgas"?
Papildyta:

Nugi matyt kalba apie dirbtinai sukeltą paklausą - ir dar ko - tulpių, gėlių, kurių niekas iki tol nė žinot nežinojo, o staiga jos tapo reikalingiausiu dalyku (beveik tokiu pat pralobimo garantu kaip įsigytas butas Vilniuj prieš 20 metų ).
Aš irgi norėsiu šitą knygą paskaityt, manau kad yra įdomių istorinių detalių, net jei siužetas ir nebūtų itin vykęs.

Vat tu mano mintis parasei

sveikos, skaitau beveik viską - kas tik pakliūva į rankas ir be galo daug skaitymas mano didžiausia gyvenimo aistra. Neturiu kažkokio nusistatymo skaityti vieną ar kitą - perskaitau, tada jau sprendžiu, juolab, kad skaitau labai greitai, tai ir laiko negaila šiuo metu skaitau "Paskutinė naktis Twisted Riveryje"

filmas pagal Murakamio "Norvegu giria"
FILMAS

va, caralaite labai gražiai išaiškino

Na viskas, kitąmet reikės važiuoti į Knygų mugę.
Kur tai matyta - jau savaitė po jos praėjo, o knygynuose vis dar nerandu nei trečiosios "Merginos...", nei naujausio Makso Frajaus

Tai matyt mano rinkiminė kampanija suveikė - viską išgraibstė iš leidyklų.

Tokias knygas skaitant idomiausia suvokti apie visas pasamones galimybes, nes vien supratimas, kad samone neturi ribu, riboja bet koki poziuri i gyvenima, mirti, ligas, pati zmogu. Nemanau, kad kiekvienas vartojantis tam tikras substancijas kaip Kastaneda patiria "apsvitiminius regejimus" (beje, kiek bandziau iveikti jo knygas, niekaip neuzsikabinau), reikia buti tikslingai nusiteikus ir samoningai pasiruosus, nes antraip bet kuris narkomanas ar alkoholikas galetu pasiskelbti Buda.

Man sunku diskutuoti, kiek narkotikai "praplečia" sąmonę, nes niekada jų nevartojau. Bet labai įdomu apie tai paskaityti. Tik ne Kastanedą. Instinktyviai jaučiu alergiją

Kažkada pažinojau pusę Kauno narkomanų. Deja, daugumos jų nėra gyvųjų tarpe. Apie vieną jų, itin poetiškos sielos vaikiną, sklandė legendos, kad pavartojęs puldavo rašyti genialius eilėraščius. "Prasičiūchinęs" rasdavo prikeverzotus popiergalius: "Eiktupypt, eiktupypt, eiktupypt..."

Todėl!.. Man įdomu, ką žmogus (šiuo atveju Aldous Huxley) rašo, mąsto, kaip analizuoja savo pojūčius apkvaišimo būklėj, kokias daro prielaidas ir išvadas.

taip lakoniškai, gal galima plačiau?

O aš "Pegase" jau radau tai, ko mugėje dar nebuvo (arba nemačiau ) - Timas.

Dar bandžiau išsiaiškinti, kodėl skirtingi "Trolių Mumių" kūrėjai. T. Sarinen ir T. Jansson

Pagaliau prisiruošiau parašyti atsiliepimą apie mano praeito savaitgalio knygą.

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Labai patiko, jokio 'antrosios knygos sindromo' nesijaučia. Kas smagiai suskaitėte pirmąją, mėgausitės ir antrąja.
Knyga ir panaši, ir kiek skiriasi nuo pirmosios.
Skaitydama šią knygą nelabai jaučiau emocinio ryšio su veikėjais - jei pirmojoje pergyvendavau dėl jų, šioje man buvo daugiau mažiau 'dzin', tiesiog sekiau jų gyvenimus.
Tiesa, man pasirodė, kad rašytoja gan žiauriai žaidžia savo veikėjų likimais. Aišku, aprašomas laikotarpis niūrus - karas, badas, maras. Bet ir be šios šiurpios trejybės knygoje gausu gan atsitiktinių mirčių ar itin nesėkmingų sutapimų, dėl kurių veikėjų gyvenimai pakrypsta visiškai kitaip, nei būtų galėję.
Ta fatalizmo nuotaika kuriama jau nuo pirmojo skyriaus - pvz., aprašant, kokia atsitiktinumų grandinė į Vilnių atveda marą - ir išlieka viena pagrindinių temų visoje knygoje. Žodžiu, "Silva Rerum II" veikėjai visai nėra savo likimo kalviai - už juos labai daug ką nusprendžia galingasis atsitiktinumas.
Patiko, kad abi knygas skiria apie keturiasdešimties metų skirtumas. Taigi tai nėra tiesiog pirmosios knygos tęsinys. Veikėjai, kurie pirmoje knygoje buvo jauni, dabar jau yra gerokai pagyvenę (ypač tų laikų supratimu).
Tas pats stilius su ilgutėliais sakiniais ir pastraipomis, be tiesioginės kalbos.
Tie patys tapybiški Vilniaus Senamiesčio vaizdai, daugybė baroko epochos detalių.
Jei bus ir "Silva Rerum III", mielai pirksiu ir skaitysiu. Rekomenduoju.

Šios savaitės knygelė - plonytė dešimties apsakymų Marguerite Yourcenar "Rytietiškos novelės". Daugelis jūsų ją jau seniausiai perskaitėte. Trumpos legendų ir mitų interpretacijos. "Rytietiškos" - tai ne tik Tolimieji Rytai (Kinija, Japonija), bet ir Balkanai. Nelabai galiu šią knygą vertinti kategorijomis patiko/nepatiko. Gerai valdomas žodis, lengvai 'plaukiantis' tekstas.