Knygos, knygos, knygos... *52 Namučiai...

man reikia šiek tiek laiko, kad "susigulėtų" įspūdžiai, o komentarą žinoma vėliau paliksiu
mąstau kurią čia geriau skaityti Haruki Murakami "negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas" ar Clare Morrall "Kitų kalba". Norisi įtraukiančio pasakojimo, nes šiek tiek nuvargino Enrique Vila-Matas knygoje mirgantys skirtingų bohemos atstovų vardai, vardeliai.

labas rytas

smagiai paskaičiau apie susitikimą su Čekuoliu jaučiu, ir man taip būtų buvę


Taigi, dar viena knyga apie vampyrus. Kuo ji mane patraukė? Tikriausiai pavadinimu- ,,akademija” , kuri žada ne šiaip kokią meilės istoriją tarp gyvosios ir mirusiojo (ar atvirkščiai), bet ir intrigas, mokyklinę aplinką… Na, tiesą sakant, tikėjausi kažko panašaus į ,,Liežuvautoją”, tik kad pagrindiniai veikėjai- vampyrai, kurie žada šiek tiek kraujo.

Ar tą ir gavau? Tą, ir dar daugiau. Intrigos ir varžymasis dėl populiarumo čia toks didelis, kad visai niekam nerūpi, kad, atskleidus asmeninio gyvenimo detalę, bus sužlugdytas kito gyvenimas. Bet čia veikia ne vien vampyrai, bet ir kitokios būtybės. Anotacija skamba taip:

Morojų princesė Lisa Dragomir – mirtinga vampyrė, turinti retą dovaną gydyti. Lisą reikia saugoti nuo strigojų – žiauriausių nemirtingų vampyrų. Geriausios Lisos draugės dampyrės Rouz Hetavėj gyslomis teka ir žmonių, ir vampyrų kraujas, suteikiantis jai nepaprastų galių. Rouz pasiryžusi paaukoti gyvybę, kad apsaugotų Lisą nuo strigojų, kurie žūtbūt stengiasi paversti princesę saviške… Dvejus metus gyvenusios laisvėje Rouz su Lisa grąžinamos į Šv. Vladimiro akademiją – kilmingų vampyrų ir jų būsimų sergėtojų mokyklą, slypinčią Montanos miškų tankmėje. Tačiau už geležinių akademijos vartų tyko ne ką mažesni pavojai.

Visgi, viskas labiau sukasi apie Rouz- ji turi stengtis būti tokia stipri, kad galėtų būti Lisos sergėtoja ir mokėtų tinkamai ją apginti. Nuo pat pradžių ji buvo pasižymėjusi kaip peštukė, galinti prieš save patiesti bet ką iš akademijos bendruomenės, jei tik kas nors kenks Lisai, kuri yra lengvai pažeidžiama. Grįžusios jos įsimyli tuos, kurių, rodos, neturėtų mylėti. Jos gina viena kitą nuo paskalų, jų draugystės negali nutraukti niekas, nes merginos pernelyg artimos viena kitai.

Knyga įtraukia ir nebepaleidžia. Bent jau man iš pradžių truputį maišėsi tos ,,rūšys” (strigojai, morojai, dampyrai ir pan.). Bet šiaip galėčiau netgi lyginti su detektyvu, kuris turi gan netikėtą pabaigą. Na, tikrai nesitikėjau to.

Vampyrų mylėtojams knyga tikrai patiks. O pati su nekantrumu laukiu tolimesnių dalių.

Na, Cekuolis turetu but pamalonintas... Gaila, kad nepaskaito o gal paskaito?

caralaite, buciau labai dekinga uz Kolekcionieriu
o tu noretum ko nors?

Labas rytas

Enrique Vila-Matas "Paryžius niekada nesibaigia"



Jaunas ispanas, vedamas savo jaunystės stabo Hemingvėjaus, atvažiuoja į Paryžių norėdamas išgarsėti. Būsimasis rašytojas bando parašyti pirmąjį romaną. Mieste, kuriame Hemingvėjus buvo labai neturtingas ir labai laimimngas, herojus taip nesijaučia. Prabėga keli metai kol jis baigia romaną, o mums skaitytojams, belieka stebėti jo kūrybines kančias, patarimų ieškojimus, nusivylimus ir atradimus.
Knygoje gausu detalių ir veikėjų. Stebina Enrique Vila-Matas išprūsimas, kiekviename puslapyje sutinkame naują herojų - meninką, dizainerį, muzikantą, aktolių ar rašytoją. Be gausybės žinomu vardų, kaip Vaildas, Dostojevskis, James'as Joyce'as, Victoras Hugo, Agatha Cristie, Ives Sen Laurent'as, bitlai, rolling stones, Paloma Picasso ar Marlene Dietrich dar ir begalė mažiau žinomu. (o gal aš per mažai apsišvietusi?) Rašytojas pasakoja apie jį įkvėpusius romanus, apsakymus ir žmones. Intrigos ir veiksmo knygoje mažai, tai daugiau prisiminimai ir nepamirštama aštunto dešimtmečio Paryžiaus panorama.

Knygai maksimalaus įvertinimo tikrai neduočiau, visų pirma nesu memuarų ir prisiminimų gerbėja, visų antra kartais norėjosi šiek tiek platesnio tam tikrų detalių aprašymo, o ne tik paminėjimo, jog jos egzistuoja.

Trumpa ištrauka iš knygos:

"Pradėjau vaikščioti savo keistojo bičiulio, gyvenančio Žakobo gatvėje, keliu, mūsų kvartalo Napaleono keliu, ir ėmiau rengtis kaip jaunas išsilavinęs žudikas, su juodais intelektualo akiniais, su juokinga sartriška pypke (žinoma, nepastebėdamas, kad su ta pypke atrodau panašesnis į buržua nei į prakeiktą poetą), su juodais marškiniais ir juodomis kelnėmis, uždaru veidu, išsiblaškiusiu žvilgsniu, žodžiu, atrodžiau siaubingai modernus: visas juodut juodutėlis, įskaitant ir savo ateitį. Norėjau būti tik prakeiktas rašytojas, elegantiškiausias iš visų pesimistų. Labai greitai atidėjau į šalį Hemingway'ų ir ėmiau skaityti pirmiausia Höderliną, Nietzsche'ę ir Mallarm'e, o paskui tuos, kuriuos būtų galima pavadinti juoduoju literatūros panteonu: Lautreamont'ą, Sade'ą, Rimbaud, Jarry, Artaud, Rousselį."

p.s. įdomu, jei jums reikėtų sudaryti "juodajį literatūros panteoną" kas jame atsidurtų?

Sveikutes atsikeliau skaudancia gerkle

Labas tai Čekuolio knygą į rankas, karštos arbatos, medučio ir pasveiksi

aš irgi kažkokia ligonė, nesuprantu kas yra, bet nuo penktadienio vakaro skrandį vis bangom skauda

Laba,
pradėjau skaityti "Pribuvėjos išpažintį" ir nežinau kas daros
Ar čia aš persiskaičiau gražiai parašytų tekstų,ar čia redaktorę/vertėją reikia bausti,ar čia rašytoja taip lievai pradėjo rašyt Nu,neįmanoma skaityti,tekstas atrodo kaip kokio penkiamečio parašytas.Trumpi sakiniai,ir tas pats per tą patį kartojama ir dar kažkokia keista,erzinančia maniera
Blogiausia,kad įdomu

Sveikos.

Aš tai norėčiau pagaliau pribaigt kurią nors iš savo knygų skaityt ir jus pamatyt Todėl aš tau atnešiu "Kolekcionierių", o tu man nieko nenešk, ačiū

jau nebepamenu, kada normaliai skaičiau laiko trūkumas nerealus
aš tai vis svajoju, kad kokį meetą pavyktų Kaune padaryt, nes aš gana dažnokai atvažiuoju o daug kauniečių čia žinau, kad muminukas tiksliai
tiek daug knygų namie laukia, seilę varvinu ir viskas- pareinu iš ligoninės nusikalusi, nebėr jėgų

Labas dienas Lietuva Kalba SS

Baigiau naktį skaityti Toros trilogiją. Su trečiosios knygos antrąją dalimi Wassmo mane nukautavo, taip susuko smegenis, kad nebėjo man atrišti galų kame reikalas, kas su ta vargšele Tora pasidarė: ar ji galutinai palūžo nuo gyvenimo išbandymų, ar visgi per tas keistas metaforas, asmenybės pasikeitimus kaip tik buvo išreikštas jos sustiprėjimas. Jeigu kas skaitė dar šią trilogiją, please pasakykite geltona spalva, kaip jums vis tai susirodė Bendrai, trilogija nepaprastai patiko, labai gaila, kad visgi baigiau ją skaityti. Kaip ir anksčiau sakiau, įspūdį tikrai palieka ir gana stiprų, manau Wassmo kitaip negali, už tai ją ir myliu. Tora tikrai prilygsta Dinos trilogijai, parašyta su ta pačia jėga ir įtaigumu, stiprybės atseikėta tiek Torai, tiek Dinai, tačiau gal visgi Dinai daugiau, jos asmenybė ir charakteris nepalyginamai stipresnis. Nežinau kodėl gavosi va toks lyginimas, tačiau man šios dvi trilogijos savotiškai panašios, tokios tipiškos Wassmiškos, nors ir skiriasi žinoma savo istorijomis, veikėjais, bet abiejose gyva ta su niekuo nesumaišoma Wassmiška dvasia. Tiesą pasakius, man norėjosi dar ir ketvirtos bei penktos dalies Kadangi ta trečiosios knygos pabaiga tokia lyg ir baigta, lyg ir ne visai. Asmeniškai aš sau galvoje jau pasirašiau tęsinį Tikrai būčiau labai norėjusi paskaityti kaip ten Torai sekėsi toliau, būčiau labai norėjusi stebėti jos virtimą tikra, brandžia moterimi Kirba dūšioj noras dar kartą perskaityti Dinos trilogiją, kol esu ant tos šviežios jausmų ir įspūdžių bangos. Tačiau iš kitos pusės, gal savotiškai ir norėtųsi dabar pabėgti iš tų šaltų, niūrokų kraštų ir paimti kokią labai lengvą, šiltą, jaukią knygą. Mąstau kas tai galėtų būti. Gal kas nors iš Binchy: gal "Mokslo draugai" arba "Vakarinai kursai" Skaitėte kas nors? Kaip manote tiktų kuri nors iš šių dviejų knygų tokiam savotiškam atsipalaidavimui? O gal netgi "Žalčio žvilgsnis" tiktų? Padėkit išsirinkt

Dar labai keistas pastebėjimas. Kažkaip paskutiniu metu tiek literatūroje, tiek per tv, vis susiduriu su akmenimis ir skirtingomis jų interpretacijomis, reikšmėmis. Knygoje "Nematoma mėnulio pusė" pateiktas labai gražus (na, man labai gražus, kaip kitiems nežinau ) eilėraštis, išreiškiantis indėnų požiūrį į akmenis:


Mane asmeniškai užbūrė šis eilėraštis. Kitoje knygoje "Prieblanda", akmenys buvo liūdesio, niūrumos, kietumo simbolis, kaip ir beje Toros trilogijoje. Dar toje pačioje "Prieblandoje" akmenys buvo ir kaip medžiaga meno kūriniams, nes vienas veikėjas vis ką nors iš jų išskaptuodavo, kokias nors figūras, skulptūras ir jam tai buvo gražu. Per televizorių matytoje vienoje laidoje apie Norvegiją ar Švediją (nebepamenu tiksliai), vėlgi užkliuvo akmenys, kadangi jie ir įvairios jų atplaišos senais laikais buvo vaikų žaislai, nes tik tokius jie teturėjo, atvykę į tą kraštą su tėvais, kurie dirbo gamtos išteklius kasančioje firmoje. Vaikai iš tų akmenų statė namelius ir pristatė tiek jų daug, kad gavosi vos ne miniatiūrinis miestukas. Iš kitos pusės vėlgi skandinavų kraštams taip būdingos nenusakomo ilgumo akmeninės tvoros man kažkodėl nepaprastai gražios, negaliu į jas atsižiūrėt. Pati taip pat labai dažnai vasarą namo grįžtu su keliais akmenimis tašėje. Kažkam tie akmenys yra tiesiog akmenys, o man jie turi kažką tokio, kas nustelbia tą jų pirmykštį grubumą ir kietumą.

Atsiprašau už tokį lyrinį nukrypimą Labai jau norėjosi pasidalinti tomis mintimis, kadangi tie akmenukai per penkias knygas keliauja su manimi ir neduoda ramybės Tikiuosi nesupyksit už tokius pasamprotavimus, visgi perskaitytos knygos juos sukėlė, tai kaip ir šiek tiek į temą