Labas dienas Lietuva

Kalba SS
Baigiau naktį skaityti
Toros trilogiją. Su trečiosios knygos antrąją dalimi Wassmo mane nukautavo, taip susuko smegenis, kad nebėjo man atrišti galų kame reikalas, kas su ta vargšele Tora pasidarė: ar ji galutinai palūžo nuo gyvenimo išbandymų, ar visgi per tas keistas metaforas, asmenybės pasikeitimus kaip tik buvo išreikštas jos sustiprėjimas. Jeigu kas skaitė dar šią trilogiją, please pasakykite geltona spalva, kaip jums vis tai susirodė

Bendrai, trilogija nepaprastai patiko, labai gaila, kad visgi baigiau ją skaityti. Kaip ir anksčiau sakiau, įspūdį tikrai palieka ir gana stiprų, manau Wassmo kitaip negali, už tai ją ir myliu. Tora tikrai prilygsta Dinos trilogijai, parašyta su ta pačia jėga ir įtaigumu, stiprybės atseikėta tiek Torai, tiek Dinai, tačiau gal visgi Dinai daugiau, jos asmenybė ir charakteris nepalyginamai stipresnis. Nežinau kodėl gavosi va toks lyginimas, tačiau man šios dvi trilogijos savotiškai panašios, tokios tipiškos Wassmiškos, nors ir skiriasi žinoma savo istorijomis, veikėjais, bet abiejose gyva ta su niekuo nesumaišoma Wassmiška dvasia. Tiesą pasakius, man norėjosi dar ir ketvirtos bei penktos dalies

Kadangi ta trečiosios knygos pabaiga tokia lyg ir baigta, lyg ir ne visai. Asmeniškai aš sau galvoje jau pasirašiau tęsinį

Tikrai būčiau labai norėjusi paskaityti kaip ten Torai sekėsi toliau, būčiau labai norėjusi stebėti jos virtimą tikra, brandžia moterimi

Kirba dūšioj noras dar kartą perskaityti Dinos trilogiją, kol esu ant tos šviežios jausmų ir įspūdžių bangos. Tačiau iš kitos pusės, gal savotiškai ir norėtųsi dabar pabėgti iš tų šaltų, niūrokų kraštų ir paimti kokią labai lengvą, šiltą, jaukią knygą. Mąstau kas tai galėtų būti. Gal kas nors iš Binchy: gal "Mokslo draugai" arba "Vakarinai kursai"

Skaitėte kas nors? Kaip manote tiktų kuri nors iš šių dviejų knygų tokiam savotiškam atsipalaidavimui? O gal netgi "Žalčio žvilgsnis" tiktų? Padėkit išsirinkt
Dar labai keistas pastebėjimas. Kažkaip paskutiniu metu tiek literatūroje, tiek per tv, vis susiduriu su akmenimis ir skirtingomis jų interpretacijomis, reikšmėmis. Knygoje "Nematoma mėnulio pusė" pateiktas labai gražus (na, man labai gražus, kaip kitiems nežinau

) eilėraštis, išreiškiantis indėnų požiūrį į akmenis:
Kodėl akmuo negieda vienas
Jei prie ausies priglausi mėlyną akmenį,
Išgirsi pirmykštę upę -
Akmuo buvo jos širdies dalis.
Išgirsi įkaitusį vėją - akmuo buvo jo liežuvis.
Girdėsi Žemę, pažadėjusią jam židinį.
Taškuotą akmenį pagimdė šuoliuojančio
Apalūzų žirgo svajonė.
Kaimenė gieda žolės ceremonijos giesmę
Ir iš po kanopų skriejančiais svajonių akmenimis
Aptaško dangų.
Juodame akmenyje paslėpta paskutiniu miegu miegančio
Lokio dvasia. Jo giesmė
Apglunda akmenį - lyg kailis.
Visi geltoni akmenys sergi pelėdų paslaptis.
Žalieji akmenys - naktį iš džiaugsmo
Giedančių augalų kvėpavimas.
Raudonas kumščio didumo akmuo -
Vyro ir moters meilė,
Jų kūnų žolėje harmonija.
Pilkas akmuo iš prigimties liūdnas.
Tai mirusiųjų kalbos
Žodis.
Turėk jį. Vieną dieną suprasi.
Mane asmeniškai užbūrė šis eilėraštis. Kitoje knygoje
"Prieblanda", akmenys buvo liūdesio, niūrumos, kietumo simbolis, kaip ir beje
Toros trilogijoje. Dar toje pačioje "Prieblandoje" akmenys buvo ir kaip medžiaga meno kūriniams, nes vienas veikėjas vis ką nors iš jų išskaptuodavo, kokias nors figūras, skulptūras ir jam tai buvo gražu. Per televizorių matytoje vienoje laidoje apie Norvegiją ar Švediją (nebepamenu tiksliai), vėlgi užkliuvo akmenys, kadangi jie ir įvairios jų atplaišos senais laikais buvo vaikų žaislai, nes tik tokius jie teturėjo, atvykę į tą kraštą su tėvais, kurie dirbo gamtos išteklius kasančioje firmoje. Vaikai iš tų akmenų statė namelius ir pristatė tiek jų daug, kad gavosi vos ne miniatiūrinis miestukas. Iš kitos pusės vėlgi skandinavų kraštams taip būdingos nenusakomo ilgumo akmeninės tvoros man kažkodėl nepaprastai gražios, negaliu į jas atsižiūrėt. Pati taip pat labai dažnai vasarą namo grįžtu su keliais akmenimis tašėje. Kažkam tie akmenys yra tiesiog akmenys, o man jie turi kažką tokio, kas nustelbia tą jų pirmykštį grubumą ir kietumą.
Atsiprašau už tokį lyrinį nukrypimą

Labai jau norėjosi pasidalinti tomis mintimis, kadangi tie akmenukai per penkias knygas keliauja su manimi ir neduoda ramybės

Tikiuosi nesupyksit už tokius pasamprotavimus, visgi perskaitytos knygos juos sukėlė, tai kaip ir šiek tiek į temą
Skaitymas - atgaiva sielai.