QUOTE(*L*I*E*N*A* @ 2006 04 29, 20:19)
kas keisciausia kad labai daug kas sutampa,man tas pats budavo,nelaikiau ne vieno sveiko vaiko kol nepagimdziau po triju metu sveika dukryte.verkdavau ko gero kiekviena diena del bele ko...susitaikiau ir as,sunku begalo kad neturiu vyro palaikymo,prie jos jis ne pirsto nekisa,viska viena,per 9metus tik kokius 3 kartus ant ranku laike...taip ir vargstu,ji juk mano...
Man vyras labai padeda.Kai dukra nerami ir pasedi, ir panesioja.Tik sauskelniu nekeicia ir nemaitina. Palaike mana visada.Kai laukiausi sunaus, as labai bijojau, kad dukra bus atstumta, nemylima.Tai vyras mane durnele isvadino. Ir aciu dievui, kad tokia ir pasirodziau. Dabar, kai juokais skirstomes vaikus, tai dukra buna jo(jie sedi ir ziuri telika), o sunus - mano(skaitom " cipolino nuotykius"). Nors kaikada ir atrodo, kad galetu ir daugiau padeti. Ta namu buitis, kaikada taip igrysta. Mes guvenam mazam mazam miesteli, kad ir iseit toliau kiemo nera kur. Uzeina melancholiskos mintys.Tada i pagalba kvieciu mama.Palieku jai dukryte, o mes tryse siausiam i miesta pasizmoneti ir atsipalaiduoti.