Labas, angelų mamos, aš daugiau pasyvi jūsų temos skaitytoja- skaitau apie kiekvieną, bet pati nerašau...
Gal dėl to, kad tai įvyko palyginus senai- prieš 6 m. Bet iki dabar man šita diena išmušanti iš vėžių. Iki dabar save graužiu, kad galėjau kažką padaryt kitaip, turėjau pajaust nelaimę.
Pritariu, kad su laiku skausmas kažkiek atlėgsta, bet vis tiek vaikas auga kartu mintyse. Šį rudenį jau eitų į paruošiamąją. Vis galvoju koks jis būtų, į ką būtų panašus. Aš kaip ir daugelis po praradimo norėjau kito vaikelio- atrodė užpildys tuščią spragą, bet dukrytė yra tiesiog trečias vaikas, o to antro trūks visą gyvenimą...
Kartais atrodo, kad kas būtų jei būtų ne dukrytė gimus, o sūnelis...
Atsiprašau, kad su savo "briedais" gadinu pavasarį, bet aš nekenčiu kovo pradžio- kovo 2 kai vakare netikėtai nubėgo vandenys ir 3 kai gimė mano mažiukas
Jetus kaip kiek daug sutapimu tik mano angeliukui poryt 4m sueis bet kai ir tu nekenciu kovo pradzios. As ir auginu savo angeleli kas metai sios vasaros gale jau butu jam buve 4m. Gatvej apziurineju panasaus amziaus vaikus ir mintyse isivaizduoju kaip mano vaikelis atrodytu dabar.
Del greito pastojimo as ir stengiausi kuo greiciau bet pametinukai gime po jo neuzpilde tos tustumos.