Apsisprendimas ir brandumas įvaikinimui

nu taip: kartais tampa gyvu žaislu ir draugu "kad nebūtų vienišas" vienturtėliui, pagalbininkus neįgaliam vaikui (su tylia viltim, kad gal padės biologiniam po jų)...na paimdavo praėjusio šimtmečio pradžioje ir anksčiau ponai savo vaikams baudžiauninkiukų ar kumetukų į kompaniją. materiją suteikdavo, pradinį išsilavinimą...
Visa tai iš meilė savam biovaikui, apie gloojamąjį mąstoma kaip apie priemonę...

tiek įvaikinime, tiek globoje visko yra, visokių nebrandumo pavidalų.
Yra išardyta globėjų šeimyna, kur vaikai buvo išnaudojami (amžius nuo 5 iki12), kol vyriausiasis pasiskundė ir ūkininkai buvo patikrinti. Saviems ir globojamiems skyrėsi ir darbų krūviai, ir gyvenimo sąlygos.

nu jau tik įsijausti tai taip labai nereikia, gerai? Aš tau galiu prie progos tokių įsivaikinimo istorijų papasakot, kad košmarus sapnuosi labai ilgai. O L.Slušnys kokių istorijų žino, realių. Dešimtmečiais dirbusiems specialistams plaukai šiaušiasi.
Sunute, globėjas yra duotybė, įvaikinimas patenkinti savo ego ir tiek. Globotinis visada yra su geresne išeitimi nei įvaikis.
Istorijų apie globotinius, kuriuos būtų paėmę šeimon globoti ir tos globos pasekmė- savižudybė, nežinau nė vienos.
O kas buvo baudžiavos laikais, tai buvo tada. Bet kažkaip man menasi, kad tie kumečių vaikai dažniau būdavo pono neoficialūs. Kaip ir bažnyčiose augantys giminaičių vaikai
Tau šeimynos vis kažkuo neįtinka irgi prie progos papasakosiu kodėl jos buvo staiga imtos ardyti, bet tai niekaip nesusiję su tuo, kad vaikams blogai. Tas "pasiskundė", tai labai labai sąlyginis dalykas. Buvau aš kaime, kur yra globojama daug vaikų, bet šeimynos nesteigė, tai žinai kaime yra taip viskas visiems ant akių, kad pabandyk tiktai kokį globotinį nuskriausti. Priminsiu, kad ir šiais laikais kaime žmonės eina vieni pas kitus dažniausia nesibeldę.

Vieni globojantys brandus, kiti tvirti, kitiems praverstu pinigai, dar kitiems pagalbininkai, motyvu daug, tikiuosi nepalyginamai dazniau globotojai buna tie tvirtieji, brandieji...

Man asmeniskai svarbiausia priezastis ivaikinimui - kad pamilto, nuo mazu dieneliu isciuciuoto, numyluoto Dievo duoto vaikelio, po metu kitu nieks neatkeliautu atsiimti pries vaiko ir mano valia. Jau vien sios priezasties man visiskai uztenka apsisprendimui ivaikinti.

[quote=alfija,2011 03 02, 17:44]nu jau tik įsijausti tai taip labai nereikia, gerai? Aš tau galiu prie progos tokių įsivaikinimo istorijų papasakot, kad košmarus sapnuosi labai ilgai. O L.Slušnys kokių istorijų žino, realių. Dešimtmečiais dirbusiems specialistams plaukai šiaušiasi."

...stiprint psichologų atsakomybę...


" Sunute, globėjas yra duotybė, įvaikinimas patenkinti savo ego ir tiek. Globotinis visada yra su geresne išeitimi nei įvaikis."
Nu jau globėjas - tai be ego o įsivaikinęs būtinai ti su ego tenkinimo goduliu. Mes įvaikinom, kad nebūtų drumsčiama ramybė (yra aršių šantažuoti linkusių giminių). Tikrai kasdien tenkinu ir savo ego, bet taipat iš tikro ne tik.

  "Istorijų apie globotinius, kuriuos būtų paėmę šeimon globoti ir tos globos pasekmė- savižudybė, nežinau nė vienos."

Taip globotiniai laisvesni daugeliu prasmių, mažiau žalojamas savęs suvokimas. Įvaikinus reikia pasistengti. Kai mes supom svarstykles globa ar įvaikinimas, tariausi su pora man artimų brandžių moteriškių (viena įvaikinta, kita globota). Globotai globėja mama ir tik ji mama. Biologinei atleisti taip ir nesugeba. Skirtumo tarp globos ir įvaikinimo nemato. Įvaikintoji, kuri rūpinosi įtėviais kaip brangiausiais žmonėmis iki jų mirties, nuosekliai ieškojo savo šaknų. Rado, bendrauja. Paklausta, ar vaikinti, atsakė: tik globok. Po kiek laiko skambina: jei būčiau neįvaikinta, būčiau pergyvenus, kad gal manęs ne taip jau labai reikėjo. Sudėtinga čia, bet bendraudami su mumis vaikai išsiaiškina kiek kam ko ir kodėl kaip iš jų reikia.

Labai įdomūs būtų Tavo pamąstymai, kodėl priėjai prie sprendimo už globą?
  "O kas buvo baudžiavos laikais, tai buvo tada. Bet kažkaip man menasi, kad tie kumečių vaikai dažniau būdavo pono neoficialūs. Kaip ir bažnyčiose augantys giminaičių vaikai "
Mano proprosenelis nebuvo grafų bio, bet buvo priverstas net Italijoje pastudijuoti
  "Tau šeimynos vis kažkuo neįtinka irgi prie progos papasakosiu kodėl jos buvo staiga imtos ardyti, bet tai niekaip nesusiję su tuo, kad vaikams blogai."


"Tas "pasiskundė", tai labai labai sąlyginis dalykas. Buvau aš kaime, kur yra globojama daug vaikų, bet šeimynos nesteigė, tai žinai kaime yra taip viskas visiems ant akių, kad pabandyk tiktai kokį globotinį nuskriausti. Priminsiu, kad ir šiais laikais kaime žmonės eina vieni pas kitus dažniausia nesibeldę."

O nuėję mato pagal reikalą, ką nori matyti. Duris rakina ir svetimų nebeįsileidžia be šalia stovinčio pažįstamo (nu aš po Lt. kaimus periodiškai šliaužioju nuolatos)

Britule, nežinau žmogaus va taip kasdieniam buitiniam gyvenime, kuriam pinigai nepraverstų. Nežinau ar yra, nors bendrai žinau, tokių kurie ir pilnamečiams savo vaikams trusikus skalbia nebeskaitant viso kito. Tai gerai, kad vaikai savo tėvams, įtėviams, globėjams padeda, tai gi jie tokiu būdu to gyvenimo ir mokosi. Kad tik dirbant galima užsidirbti pinigus, ir kad tik dirbant bendrą darbą ir atsiranda ryšys, bendrumas, reikalingumo supratimas, artumas. Reikšmingumas. Kas yra tame blogo, kad vaikas iššluoja kiemą, palesina vištas, padeda ravėti daržą, susitvarko savo kambarį ar mokosi lyginti? Ar tu savo vaiko darbo nemokysi?
O antra dalis tai va yra trumpas atsakymas į tai kuo gi skiriasi globa nuo įvaikinimo. Ir tai yra esminis skirtumas- įvaikinimas tai yra noras turėti. Mylėti=turėti. O globa susijus su globoti plačiąja ta žodžio prasme, visiškai nesisavinant ir nenorint turėti.
O toliau tai yra labai didelė yra saviapgaulė, kai yra manoma kad įvaikinimas kaip nors tą vaiką jau padaro savu, kad jo niekas negali "atimti". Vaikų, kuriuos būtų galima "turėti"- neegzistuoja gamtoje. Ir biologiniai vaikai yra mūsų, bet mes negalime jų "turėti". Mes juos galime tik mylėti, ir priimti tokius kokie jie yra, kas mūsuose labai reta, nes tėvai vaikui dar įsčiose būnant jau"žino" kur jų vaikas dirbs, kai baigs universitetą. Dabar dėl įvaikio neliečiamumo, tai o iki kelių metų tas vaikas"tavo", jei jie dvylikos pasakys, kad jis išsikrausto pas biologinę šeimą ir išsikraustys, tai ir viskas šitoj vietoj"turėjimas" baigsis. Nuo mažų dienų išmyluotas, tai tas tik gražiai skamba, tai tau daug reiškia- o vaikui tai gali nereikšti iš viso nieko.

Sunute, globa, globojimas tai yra toks gyvenimo būdas. Kadangi labai dažnai yra manoma, kad vaikai tai yra investicija, nors tai yra absoliuti netiesa, todėl aš už globą. Kada vaiku gali rūpintis, jį mylėti, globoti, padėti jam jo prie savęs nerišdamas. Kada tau džiaugsmą ir pasitenkinimą kelia ne "turėjimas", o tiesiog vaikas, ir visa tai, kas su vaiku susiję. Kad tu gali padėti, ir tuo pačiu niekuo to vaiko neįpareigoti, kad jis laisvas šalia tavęs. asmeniškai manęs visiškai neskaudintų, jei vaikai užaugę nenorėtų manęs aplankyti, ir dar labiau džiugintų, kad tiems vaikams nuo to ir neskaudėtų patiems, na o jie būtų kitaip jie visada pas mus ras savus namus. Va aš už tai, už globą. Mes, aišku, galim iki susirietimo sakyti, kad tai mūsų vaikai, nes mes juos užauginom mes, ir tai bus dar vienas melas- taip mūsų vaikai, bet...mes puikiai žinom, kad ne visai taip, ir jei vaikui pasirodys kada kitaip, globa irgi duoda jam lengvesnį teisinį kelią grįžti į ten, iš kur jis išėjo. Mylėti nepririšančia meile ne visi gali, už tai ir sakau- globėjas yra duotybė. Čia nei pranašesnis, nei ką. Vieni turi gerą muzikinę klausą- kiti jokios, vieni tapo, kiti ne, vieni gali atlapaširdžiai, kiti uždari, ir bendroj sumoj visi geri.

Mieloji Alfija,

Kiekviena zinom kaip savo vaika auklejam, kiek meiles, demesio jam skiriam. Zinau, kad atiduodu viska ka siuo metu suprantu, galiu ir moku, ir esu tikra, kad vaikui tai reikš daug. As pati esu patyrusi labai daug, tiesiog pakankamai mamos meiles ir nei kiek neabejoju, kad su vaiku turesiu nei kiek ne maziau artimus santykius. Su tevu tuo metu buvome artimi tik ankstyvoj vaikystej, paskui tevai pradejo gyventi atskirai ir patikek manimi, kad man net savas tevas, neskambinantis ar neisreiskiantis noro susitikti, yra pakankamai tolimas, neturintis didesnes itakos zmogus.

Manau, kad mano dukrele tikrai kada nors sutiks savo mama ir to nei kiek nebijau, nors is kitos puses nenoreciau, kad tai ivyktu pvz. jai bunant 7 metu - o visagalis internetas gali pasitarnauti cia ne paciu geriausiu budu, uztenka vardo, pavardes ir ziurek jau vaikas raso zinute graziai nuotraukai. Pati ziuredama i ta mama jauciuosi, lyg ji man butu siek tiek giminaite.
Esu atviras zmogus is esmes, negaleciau tokio dalyko slepti nuo vaiko, kaip tik noriu, kad dukrele susigyventu su savo gyvenimo pradzia kaip su esamybe, butu drasi kovotoja ir keistu si daznai liudna, turtingu dedziu iskreipta pasauli. Nesu jai numaciusi nei politikes, nei verslininkes, nei gydytojos karjeros, daug labiau dziaugciausi jei ji klausytu savo sirdies, atrastu savo vieta po saule, ka tai bereikstu - kartais tai reiskia ir saves praradima del kitu zmoniu isgelbejimo.

Del darbo as pati manau, kad vaikui yra gerai dirbti ir vietoj to, kad delioti kokias deliones, einam kasti sniego, pasiiemusios skudureli kartu valom sienas ir pan. Manau, kad visi mastantys tevai nenori uzauginti darzoviu, auganciu prie kompo ar TV ekrano.

Tikiu zodziais ''Ka pasesi, ta ir pjausi''. Nezinau, ka seja kiti, ka seji i savo vaiku gyvenima tu, bet zinau, ka seju as ir zinau, kas is to isaugs. Jei buciau netikinti, manau niekada nebuciau galvojusi apie ivaikinima, bet Dievui leidus pazinti Jo didziule meile man, Jo idukrai, noriu ir toliau sia meile dalintis su savo-ne savo pagimdytais vaikais.

Nezinau, kodel tu su visais kovoji... Jei mes darome ta pati, tai yra auginame ne savo pagimdytus vaikus, tai tik dziaukimes bendru tikslu isauginti gera, mylinti, savimi pasitikinti, drasu ir nebijanti gyventi su kitokia gyvenimo pradzia zmogu.

Noreciau, kad priimtum mano zodzius draugiskai, nenoriu irodyti savo nuomones teisingumo, nes musu gyvenimo patirtis skirtinga. O grazus zodziai ne visada yra pavirsutiniska ''nezhnost teliachiaja''

Stengsiuosi daugiau nerasyti, nes teks save is darbo uz sedejima internete atleisti

Britule perskaičiau ir jaučiuosi lyg pati būčiau parašiusi, ačiū už mano sutaupytą laiką

Britule, reikia tikriausia galų gale imti ir suprasti, kad kitam gale monitoriaus jūsų nepažįstantis žmogus asmeniškai jums rašyti negali. O jei asmeniškai jums nerašo, tai tikriausia rašo kiek plačiau. Kaip straipsnį, kaip knygą, kaip ištraukas, kaip norit taip skaitykit.

nu po galais, gi ir biologinį ne visi riša, bent aš tikrai neriščiau, o vaikas tikrai yra investicija, tik nebūtinai mums patiems ir tikrai nėra atsiperkanti

bet ką, net kažkuria prasme šunėką, nekalbant apie žmones-suaugusius ir ypač vaikus, pririša tik suformuotas santykis, išsiugdytas atsakomybės jausmas, meilė su visais jos komponentais. Nuo to priklauso ir investicijų sugrįžimo procentas.
Pririšama meilė nieko kito tik egoizmo perviršis: čia nuo juridinių statusų nebepriklauso.

Įvaikinimas socialiai saugiau, emociškai sudėtingiau. Kartais pagalvoju ir apie tuos keletą šimtelių. visgi jie buvo VAIKŲ JŲ PAČIŲ. Aš savo sprendimais iš jų tą teisę atėmiau, tikrai nebūdama garantuota, kad galėsiu investuoti visada tokią sumą jų poreikiams. Atėmiau tautybę, nes LT. įstatymai vaikams suteikia tik tėvų tautybę.
Norėčiau niekada neleisti pamiršti gimdytojų, prigimtinės pavardės. Nuolat prašo kartoti istorijas, kaip jie atsirado mūsų šeimoje. Tikiuosi su laiku augsim ir istorijas gilinsim.
bandau spėti, kad didžiausios įvaikių bėdos dėl įtėvių savininkiškumo jausmo, praeities nutylėjimo.

Beje, nusižudžiusių globotinių nežinau, bet globėjų - taip. Kadangi istorija buvo gana arti manęs, manau, kad viena iš priežasčių buvo juridinių svertų sutramdyti globojamojo prapultį neturėjimas.

Labai gaila, kad nenorite ar negalite kitu zmoniu pajusti ir suprasti, o as, beje, rasau asmeniskai jums, nes jusu komentaras prasidejo kreipiniu Britule i kuri jums ir atsakau. Jei nenorit, nepriimkit draugiskumo, bet is mano puses jis jums vistiek skirtas.

Seimos kaklui - geriausi linkejimai , dziugu sutikti, nors ir sioje erdveje, panasiai mastanti zmogu

Sunute, viską labai gražiai surašei, tik ...nepriimk asmeniškai, žodžiu jei viskas, kas deklaruojama iš tiesų būtų dar ir įgyvendinama tai nebūtų Lietuvoje du kartus viršijančios epideminį lygį vaikų depresijos, paauglių depresijos lygis apima du trečdalius paauglių.
Supranti, va taip deklaruoja beveik visi. Aš to nedaryčiau niekada, ano nedaryčiau, viskas tik dėl vaiko. aš jį taip mylėjau o jis ėmė ir pasikorė? Ir paaiškink ,žmogui, po to kad jis ne dabar pasikorė, kad jis jau ta meile buvo seniai pakartas, kvėpuot negalėjo.


Asmeniškai rašau tik tada, kai asmeniškai į mane A.Ž ir kreipiasi.
Papildyta:


galiu suprasti kitus žmones ir suprantu puikiai. O va draugiškumo šiaip avansu nei dalinti, nei priimti negaliu. Pirma reik pažint žmogų, tiesiog. Ta prasme, ne virtualių žmonių draugystę ir gerus jausmus priimu puikiai, o virtualu tai- virtualūs linkėjimai, virtuali meilė, virtualus vaikinas, virtuali laimė, virtuali nelaimė. Efimeriška labai jau tai.