Apsisprendimas ir brandumas įvaikinimui

na galų gale suprasti kad egoizmas yra gera žmogaus savybė, kad tai neblogis koks, ir kad nieko blogo jie nereiškia. Kad tai yra pagrindinis variklis.
Na taip, globotinis nuo pilnametystės jis kaip laisvas ir tas paveldėjimas tai sunkiai bet apiforminamas visų naudai. O gyvenimas, kaip gyvenimas kaip kam pasiseka vaikus užauginti, ir kaip tie vaikai ir patys save auklėja ir moko. Būna, gi, ir savi dėl turtų po teismus tąsosi, būna ir kitaip.
Bet sunkiausia yra toje globoje tai ištiesų tos atviros durys. Kol išmoksti su jomis gyventi praeina laikas. Ir ne tik biologinė mama. Dažniau jos nėra, nei ji yra. Bet va tas papildomas toks dėmesys ir tarnybų taip pat, ten kur nereikia ir dėmesio ten kur reikia nėra, ir nuvilia dažnai, ir ...
Retai, aišku , ir globoti ima vyresnius. Bet dažniau negu įsivaikina. Kuo vyresnis vaikas pradeda augti globėjų šeimose, tuo globėjas susiduria ir su didesnėm problemom ir daug dalykų reikia paforsuoti. Tai va- kas atėjęs patikrins šaldytuvą, ar maisto yra- tokia nemokama tarnyba yra. O va specialistų, savitarpio grupių, pagalbos grupės- nemokamos praktiškai nėra.

ir tu tikrai tikrai žinai, kad eLADA VAIKĄ PAGROBĖ, KAD SU MOTINA NEBENDRAUJA?
PASAK VIENOS BUVUSIios žurnalistės, žiniasklaida reikia tikėti 30proc. tai jeigu dar pridėsime 'kaimynė pasakojo" tai.. kiek lieka realybės procentų? 10? 1? jeigu ir kitos jūsų žinios tokio tikslumo tai

o apskritai tai diskusija panėšėja į antrą girtumo stadiją "ar tu mane gerbi?"

labai gaila, bet jūs klystate. nėra tokios tarnybos, kuri tikrintų šaldytuvą. specialistai, kurie organizuoja savipagalbos grupes būsimiems ir esamiems globėjams/įvaikintojams - yra ir grupiniai užsiėmimai net gi nemokami. jūs tik pasidomėkite savo savivaldybėje ar mieste, kuriame gyvenate. atsakau už savo žodžius, nes dirbu šioje sistemoje ne pirmi metai

yra. socialinis darbuotojas tokią teisę turi. Aš domėjausi,dabar kaip pasakyt kad labai neįžeisti, na nevisada jie kokybiški švelniai tariant. O nemokamos profesionalios, specializuotos pagalboms globotiniams ir iš viso nėra. Geriau kartais tikrai nieko, negu prastai. Ir dėl to yra labai liūdna. Vaikams neretai reikalinga ne vienų metų intencyvi psichologinė pagalba. Intencyvi tai kelis metus du kartus per savaitę. Vaikų linijos, jaunimo linijos - jos nesispelicizuoja tokiose gan specifinėse problemose, specialistų kurie apskritai specializuotųsi darbui šia kryptim Lietuvoje ir iš viso praktiškai nėra.
aš irgi, žinau apie ką kalbu. Tikiu, džiaugiuosi tuo kad kažkas daroma, bet yra gerokai per mažai.

mūsų savivaldybėje - nėra. viename iš penkių didžiausių miestų. tie grupiniai užsiėmimai - tai kursai prieš įvaikinimą/globą. Kai klausiau dėl galimos psichologinės pagalbos įvaikintam/globojamam vaikui - ji 'bendra tvarka'. Klausiau vienos psichologės, dirbančios miesto PPt, ji nežino nei vieno specialisto, dirbančio su tokiais vaikais.

Vaikų auginimo procesas yra net labai susijęs su asmeniniu egoizmu. Vaikas įvaikinamas iš asmeninio egoizmo. Ir tai visiškai natūralu, juk meilė kitam prasideda nuo meilės sau. Jei žmogus nemyli savęs, jis nemyli ir kitų.

Man toks gan idealistinis įvaikinimo variantas būtų toks (tikriausiai dabar iš kursų jis pažįstamas): aš myliu save, myliu savo vyrą (dažniausiai įvaikina sutuoktiniai, bet tai tinka ir vienam įvaikinančiam), esu savipakankamas žmogus, mano namuose daug šilumos ir nestinga duonos. Kodėl ja nepasidalinus su vaiku, kurį priimsiu tokį koks yra, mylėsiu ir visa kuo su juo dalinsiuos?




Na, gerai, o ką iš viso šitos scenos gaunat jūs? Nejaugi nieko? Tik vaikai gauna? O pasitenkinimą gaunat? galimybę džiaugtis gaunat? Juk tai yra dalinimasis. Stebiuosi, kodėl sakot, kad nieko negaunat...

Iš tiesų tai medikų pažyma yra daugiau formali. Su tuo tikrai reikia sutikti. Kaip ir daugelis pažymų.



Aš taip pat įmotė. Jau keturiolika metų. Su manimi Alfija niekada nekonfrontavo.

Čia tiesiog yra taip: jei žmogus nori pykti - jis pyksta. Bet išmintingas pamąsto, prisimatuoja, o pyktį paleidžia. Juk jei netiesa, kokia prasmė pykti? Netiesa dažniausiai sukelia juoką.

Žmonės visada pyksta tik už tiesą.

Sveikos, vis paskaitau, mintys pasidėliojo tam tikros, noriu pasidalinti

Dėl pykčio, pykimo, susinervinimo - žmogus pyksta tada, kai pyksta (gal nebūtinai tik už tiesą). Čia šiaip, kai pagalvoji (pvz., jei kažkas šalia manęs nekultūringai elgiasi, negi problema tik many, kad sunervina)

Dėl egoizmo - nemažai žmonių yra savanaudžiai (būtent - egoistai), bet mažokai iš tiesų myli save. Meilė sau (aš kalbu iš krikščioniškų pozicijų, apie Dievo įsakymą "mylėk savo artimą kaip save patį") kone priešinga egoizmui.

Motyvas įvaikinti gali būti ir toks dalykas - tarsi pašaukimas, toks gyvenimo kelias, kuris talpina ir tam tikrą gyvenimo istoriją, aplinkybes, ir troškimą turėti vaikų (egoizmas? instinktas? ar tikrai?..), ir norą mylėti vaiką, dalintis viskuo, ką turi, kuo gyveni, peržengti, pranokti save.

O tai, kad įsivaikinus vaikiuką tarsi patenkinamas koks tai ego (šįkart - būtent ego), o mano gyvenimas, pojūčiai, patirtys ir t.t. praturtėja, tai ne tikslas vis dėlto, veikiau - kaip prinokęs vaisius ant medžio, na, tiesiog neišvengiama, logiška viso to detalė

pritariu Deisi dėl savitarpio pagalbos grupių jau vaikui atsiradus šeimoje. Pasidomėjau ir Vilniuje atradau bent dvi VšĮ, kurios tuo užsiima. Tereikia domėtis, klausti, o kartais ir dažnai rodyti iniciatyvą, siūlyti pagalbą ir telktis bendriem darbams. Atsiradus problemoms su vaikais yra Vaiko raidos centrai, kur dirba puikūs specialistai ir teikia pagalbą ne tik vaikams, bet ir tėvams. Yra daug galimybių, tik dažnai mes tingime paieškoti ir pasidomėti. O jeigu kažko trūksta, tai man atrodo puiki galimybė užpildyti tuščią vietą
Redžy, aš gal kiek Jums paprieštaraučiau dėl globos. Aš visgi skirtumą tarp įvaikinimo ir globos regiu ne tik tame, kad mums įvaikinus nesilankys jokie VTAT specialistai ar nebus susitikimų su bio tėvais ar giminėmis. Kol mažas vaikas net negalvočiau apie pažindinimąsį su bio šeima, bet, manau, ateis laikas, kai vaikas pats išreikš tą norą ir mano pareiga bus padėti, kad viskas vyktų kuo sklandžiau ir neskausmingiau jam. Globos nenoriu dėl to taip vadinamo laikinumo, kas nėra gerai tiek vaikui tiek suaugusiam kalbant apie saugius ryšius, savivertę ir pan. dalykus, o galų gale turi būti ir tokių šeimų, kurios vaikinasi tuos, kurie jau neturi jokių šansų augti bio šeimoje, nes atimtos tėvų teisės į vaikus ir niekam daugiau šioje žemėje jie nėra reikalingi.

Taip. Reikia kaip ką išsiaiškinti. Tarp tarybinio egoizmo supratimo, tiksliau turinio ir pirminio egoizmo turinio yra labai didelis skirtumas. Pirminis ir yra patenkinti savo ego reikmes. O tarybinis būtų nepaliaujamas pirmiausia materialioio savo vertės patvirtinimo. Pradžiai tiek. Savo ego tenkinimas nei su savanaudiškumu, neisu pataikavimu sau- neturi jokių sąlyčio taškų.
Meilė sau yra pagarba sau, adekvatus savęs vertinimas ir iš to išeinantis tinkamas pasirūpinimas savimi.
Tarkim žmogus po sunkios traumos išmoksta vaikščioti- iškenčia viską, skausmus ,operacijas, reabilitacijas- jis myli save, jis sau rūpi ir jis gali ir moka save adekvačiai vertinti. Ir tiek, kiek jis padarė dėl savęs- jis llygiai tiek pat padarė ir dėl aplinkinių. Jis ne našta.
Ir yra savanaudiškumas- jis guli, dejuoja visi jo gaili, ir piršto meilės sau kryptimi nejudina. Tai čia joks egoizmas. Jis nelaimingas žmogus ir tiek.

jūs tikriausiai nežinote, bet ne visi įvaikintojai gyvena Vilniuje. Yra dar Biržai, Plungė ir mažeikiai. tokia smulkmė - 3 valandos į vieną pusę, ir jei vaikui reikalinga ilgesnio laiko pagalba, konsultacijos ar psichoterapija, tai skaičiuojam, kiek čia laiko sugaišim toms dviems konsultacijoms į savaitę?

Smagu yra skaityti kad žmonės ruošiasi, galvoja kiek į priekį. Bet viena yra kai vaiką turi ir kito- kol jo dar neturi. Kol nėra realių problemų su kuriomis jau buvo susidurta visi pasvarstymai yra labai gražūs, visi pavadinimai viešųjų įstaigų ir kitokių paramos grupių. Bet kalba ne apie tai. Tos visos grupės yra gerai, kol nieko ir nėra, na taip susitikom, paplepėjom, iš esmės jokios problemos neišsprendėm ir išsiskirstėm. Bet buvo smagu. VRC irgi nekonsultuoja nepertraukiamai metų metus. Tokios sistemos pas juos nėra ir būti negali. Ten, kaip kiekvienoje ligoninėje, net jei ir už daug dalykų tenka susimokėti pačiam- yra labai griežti terminai. Pabuvai, jie padarė ir namo spręsti ambulatoriškai. IR va čia tas ir atsiranda- o kur tas ambulatorinis sprendimas? Nėra ne stacionarių specialistų yra privatūs specialistai- bet ne visi žino ir gali kaip dirbti su globotiniu/įvaikiu turinčiu hiperaktyvumą- čia reikalingas kompleksinis sprendimas, nes lemiantis faktorius- globotinis/įvaikis. Tas pats su įvairiomis silpnaprotystės problemomis, su encifalijom, su visokiais valgymo sutrikimais. Poliklinikose sėdintis psichiatras korekcijos nedaro- jis skiria medikamentus ir kontroliuoja jų veikimą. Nedaro todėl. kad yra labai limituotas vizitų vienam asmeniui iš ligonių kasų apmokėjimas. Kartą per mėnesį. Viskas. Gali prašyt nuolat apylinkinės siuntimų nuolat, bet...dar viskas priklauso nuo jos požiūrio ir nuo talonėlių kiekio. Dažnumas plius savaitė ten minus ten- netinka. Koregavimas dalykas yra nelengvas ir jis labai cikliškas. Jei pirmadieniais - tai jokiu būdu ne trečiadieniais, nes buvusio pirmadienio pasiektą rezultatą galim braukti- ir pradėt iš naujo. Seksis vis sunkiau tas iš naujo ir iš naujo. Todėl poliklinikos to ir nedaro. O toliau tai ambulatoriškai net jei atsiranda tinkantis ir patinkantis privatus psichiatras /psichoterapeutas- tai jis yra mokamas. Kaina savaitei geriausiu atveju pusantro- du šimtai. mėnesiui tai jau suma didžiulė. Ir įtėviams ir globėjams taip pat.
Tai čia vidutinio buvo sunkumo problemos ir vidutinės.
O kur dar mūsų autistai, elgesio sutrikimai, socialinės adaptacijos sutrikimai- kuriems paramos grupės yra ne tai. Ten irgi nespręndžia tokių problemų. Vėl gi reikalinga ne psichologo o psichoterapeuto pagalba, nes reik ieškot gilių šaknų. Neprivačių jų vaikams iš viso nėra.
Tai va. Dabar apie tuščią vietą kurią visada galima užpildyti. Tuščią vietą galima užpildyti tada- jei turi kuo. Galima būtų eiti" Vilties" keliu, bet globotinių/įvaikių yra gerokai per mažai kad toks pagalbos centras funkcionuotų. Jis neturės apkrovimo ir tiek. turės užsiimti dar ir privačia praktika, ir gausis rezultatas, kad nemokamos konsulatacijos nunyks neišvengiamai kaip nesiteisinusios. Ir gaunasi ydingas ratas žmonės bijo imti globoti/įsivaikinti, nes atsiradus rimtoms problemoms nėra kaip jų išspręsti. O kol įvaikinimo/globojimo poreikis tik toks- nėra jokio pagrindo jį spręsti.

Jeigu kažkas šalia manęs nekultūringai elgiasi tai kam man nervintis? Jeigu įžeidinėja - elgiuosi adekvačiai situacijai - duodu atkirtį arba duodu kelią.

Jeigu jaučiu, kad su manimi elgiamasi neteisingai - pagalvoju, ko galiu iš šitos situacijos pasimokyti. Galiu susinervinti, bet ką tai duos man pačiai? Netgi atkirčio davimas nesusinervinus yra visiškai kitoks. Jis neduoda pasitenkinimo tam, kuris jo ir siekia savo destruktyviu elgesiu.

Man pačiai labai padeda šis suvokimas. Viskas mums yra duodama kaip pamokos. Mes visą gyvenimą galim kažkuo piktintis ir būti surūgę ir pikti. Kitų žmonių pakeisti negalima, keisti galima tik save ir savo požiūrį į situacijas.