
tikrai yra keista, kai savi žmonės, kuriuos laikai draugais, net neišklauso arba apdrabsto purvais, o nepažįstamieji pataria iš visos širdies

Visada buvau nestokojanti optimizmo. Iš daugelio draugų esu girdėjusi man sakant nusileisk ant žemės, nusiimk savo rožinius akinius, pažvelk į realybę ar kažką pan. visada tikėjau kad net neįmanomi dalykai gali virsti realybe. Taip visada ir būdavo, draugai net stebėdavosi iš kur pas mane tiek optimizmo, o dabar taip sunku, iš visų jėgų stengiuosi tikėti kad viskas, kas vyksta dabar, vis tiek baigsis gerai, tačiau kartais protas atrodo tiesiog aptemsta.
Darbo ieškau bet kokio, mielai padirbčiau kad ir salės darbuotoja kokiam prekybos centre. Jau teko tokios duonos ragauti ir netgi visai patiko. Svarbiausia nesėdėt vietoj o kažko imtis. Miestelyje visur išklausinėjau, niekam nereikia, o Vilniuje sunku pragyventi iš minimumo nuomojant kambarį. Bet laimei nuo rugsėjo radau nerealią vietą, mokant tik už komunalines. Svarbiausia dabar išlaukti rugsėjo, o belaukiant manau važiuosiu grybauti, ir užsidirbti bent kelis litus per dieną bei toliau siuntinėsiu cv, kad galėčiau rugsėjį pradėti dirbti.
Studijų metais susiradau daug draugų, sueinu ir su mokyklos draugais, tačiau tikrai nelengva rasti tikrą draugą. Atrodo jau ir buvau radus, visada išsikalbėdavome, pasipasakodavome, patardavome viena kitai, tačiau kai pasipasakojau visą šitą, likau nesuprasta ir dar išbarta kad kalbu nesąmones, jog niekada nepasieksiu ko noriu.
Pakalbėjau su draugu, sakė padės kaip galės, gal net visą kelionę apmokės, tačiau pats ieško geresnio darbo, taupo, nes nori suteikti man gerą gyvenimą ten, išsinuomoti geresnę vietą gyventi, (nors jam sakiau kad man nereikia nieko ypatingo, tačiau jo neperkalbėsiu) bei įrodyti valstybei kad galės išlaikyti mane, kol rasiu darbą. Planuojam viską įgyvendint iki Kalėdų, kad galėtume švęsti kartu, tačiau nėra taip paprasta kaip atrodo. Ta nežinia ir laukimas tiesiog varo iš proto, kartais viskas atrodo įmanoma, stengiuosi kažko imtis, o kartais liūdesys taip aptemdo protą kad net negaliu normaliai apie nieką mąstyti