QUOTE(Alabama @ 2011 05 15, 00:22)
Aciu dar karta.
Priejau kazkokia riba, per kuria neiseina perlipti.Nezinau ka daryt, kad nuotraukos imtu kalbeti, pasakoti istorija.Toks jausmas, kad stoviu vietoj ir nieko nesugebu.Kaip ta riba perkopti?
pabandyk fotografuot ne savo vaikus ir ne seimos narius

mamos savo vaikams prikuria daug is pasamones, is kasdieninio gyvenimo, prideda tai, ko net nenutuokia kiti, nes pazista juos kaip nuluptus

as nematydavau pzv nefokuso

nors uzmusk, man viskas akyse ok, o visi - na negi nematai - totalus nefokusas. o man fokusas ir nors tu ka

vaikas paaugo, atsiverciu tas foto, na gi tikrai - totalus nefokusas, nes jau akys nebepazista to mazylio foto taip, kaip tuo metu

o kai pazisti vaiko kiekviena lastele, kiekviena israiska, kiekviena raumenuko virptelejima ir tau viskas toj foto aisku ir net zinai, kad tai jam budinga, aplinkiniai matys tik tai kas foto ir ne daugiau, ir net nenumanys ka tu jauti i ja ziuredama, ir jei foto gyva tik tuo "prikurtu" pasamones vaizdu, nieko nebus. o siaip - as savo vaiku negaliu irgi niekada objektyviai vertinti ir net nesistengiu. as tiesiog juos dokumentuoju, nesistengdama tom foto kazka pasiekti ar kazka perzengti, nes as negaliu nusisalinti nuo subjektyvumo, man mano vaikai graziausi, israiskos tobuliausios, judesiai israiskingi, o visos kitos vaiku foto beeeee (nebent nepriklauso tai amziaus grupei kaip manieji na ir jei mergaites tai irgi ok. o grazus tik tie, kurie turi bendru bruozu su maniskiais

) - nes ten ne mano grazuoliai tobulybes

o trinti nieko nereik. mamos jausmai irgi vertybe ir juos reik saugoti. nesigailiu nei vienos foto pasidarius, gal tik gailiuos kad dariau is karto po fotkinimo, todel to subjektyvumo dar daugiau, po 6 men palaukus, visai kitaip ziuri i foto, nei "ant karstuju".