Nesutinku, kad tėvai yra kažko kaltininkai-vaikai užauga ir savo problemas sprendžia patys. Tėvų pareiga išmokyti atskirti blogį nuo gėrio - kaip vaikas tuo naudosis-niekada negali žinoti. Juk niekas negali vaikui įdėti į galvą to, ko jis nenori. Ir manau, kad nesubrendę žmonės kaltina dėl savo nesėkmių kitus.
Žinoma, psichologas gali padėti surasti atpirkimo ožį - kad tik pasijustum geriau..
Mano kolega, mergina virš 30, dėl visų galavimų bei negalavimų kaltino savo mamą, o psichologė dar plius ir padėjo taips kaltinimais. Mama numirė, o ji kaip gyvena tą nelaimingą gyvenimą taip ir gyvena. Su psichologu prieš akis jau šešis metus ir tablečių dozės didėja, padėtis nesikeičia..
Tik atradęs savyje jėgų žmogus gali atsitiesti, suvokti klaidas, o ne kaltindamas visus aplinkinius..
Todėl manau, kad psichologo ačiū, bet nenoriu.
QUOTE(vavava @ 2011 03 03, 23:22)
Na man tiesa sakant vienodai.. Elkites kaip tinkamos, paskiau galėsit atidaryt kitas temas pvz " kodėl man vaikai niekada neskambina?" "kodėl mane išvežė į senelių namus" ir t.t.
Bet jau kaip negaliu pakęsti, to moterų prisidenginėjimo neštumu lyg tai būtų liga

Su tokia pozicija išvis nesuprantu kam skaityti liūdnas neigiamas istorijas, ir gadintis sau nuotaika? Nes Kertelė Sielai tikrai nėra teigiamų emocijų vieta..
o mama/tėvai yra mūsų problemų kaltininkai. Nes vaikystėj žmonės išmoksta gyventi - o ne blaškytis. Kai nėra saugumo vaikystėj, sunku suaugusiam susitvarkyti su savo problemomis.. reikia psichologo pagalbos, arba daug valios pastangų..