QUOTE(Esha @ 2009 10 18, 18:11)
Aš auginu prancūzų buldogą. Neilgai trukus į pasaulį pasibels sūnelis. Augintinis labai draugiškas, tačiau kartais su savo daugiškumu įsijaučia... Su sūneliu juos supažindinsiu iškart (išpradžių leisiu pauostyti kojytę), vėliau daugiau pabendrauti. Bijau, bet kartu ir labai tikiuosi, kad jei sutars puikiai.
Labas. O kokio amžiaus ir lyties šuo? Kalytės šiaip švelnesnės ir atsargesnės, įgimtas motinystės instinktas savo daro. Bet suaugęs, normalios psichikos šuo su mažu vaiku turėtų elgtis švelniai. Mes patys turėjom "prancūzę" beveik 7 metų, kai gimė pirmagimis. Atrodo, jau pasakojau, bet pasikartosiu. Labai bijojau, kaip jai seksis sutarti su sūneliu, nes šiaip labai pavydėdavo mūsų (kitiems gyvūnams -- veršiukui prieš snukį dantimis kaukšėjo, kai kaime viešėdama vandens nunešiau ). Tai va, parsivežėm naujagimį iš ligoninės, daviau pauostyti, taip sakant susipažinti. Lyg ir viskas normaliai, paguldžiau mažylį į lovytę, kažką darau, atsisuku -- ogi mūsų kalė jau įšokusi į lovytę ir eina link vaiko. Aš ją ištrenkiau iš kambario ir apsižliumbiau -- pagalvojau, kad teks jos atsisakyti, juk negalėsiu aš nuo vaiko nei minutei nepasitraukdama būti. Išaušo kitas rytas. Sėdžiu aš ant lovos su sūneliu ant rankų, užšoka ant lovos mano šunytė ir lėtai lėtai, koja už kojos prieina prie mūsų (o juk prancūzai tokie strakalai, kaip ant spyruoklių paprastai būna) ir lyžteli kūdikio koją Mūsų juočkė tapo ištikima kūdikio sergėtoja, žaidimų draugė ir linksmintoja. Ir taip kol vaikui suėjo 2,5 metų. Tada mes jos netekome Va ir dabar rašau, prisimenu ją ir ašaros akyse kaupiasi...