
Nuo to laiko aš taip pat tapau kačių mylėtoja, o Lukui ji buvo geriausias draugas, jokių minkštų žaislų ar merliukų nereikėjo, įsisodindavo jis mūsų Munią į didelę mašiną ir lakstydavo po kambarius

Atskira kalba, kad kai jos netekome, buvo labai graudu ir ašarų pakalnės. Todėl kitam katinėliui apsispręsti daug laiko nereikėjo, tai buvo visų mūsų pageidavimas.
Dabar turime rusų mėlyną katytę Zarazą ir be galo džiaugiamės. Lukas jau turi pareigų - ryte duoti jai maisto ir išleisti į lauką, o Mikas labai džiaugiasi, kai katytei būna "gera nuotaika" ir ji ateina, atkiša jam savo kuprą, kad šis galėtų pataršyti. Kaip trūkumus galima paminėti, kad paryčiais pradeda bildėti, kad visus prikeltų arba į odinę mano sofkutę bando pagaląsti nagus (kol į lauką neleidom, juos kirpdavom, bet dabar jai reikia ginklų), bet tai niekaip nesusiję su vaikais.
Zaraza visų mūsų mylimas šeimos narys, o vaikams ji ypač reikalinga.
