vakar netyčia aptikau šią temą, skaityt baigiau tik šiandien. Net nenumaniau, kad dar būna tokių žmonių, pasiilgusių draugystės, ilgą laiką atrodė, kad tik viena esu tokia "nenormali"
kol gyvenau Kaune, paauglystėje, po mokyklos baigimo turėjau begalę draugų, mama vis sakydavo, kad turbūt prezidentui tiek neskambina kiek man...telefonas nenutildavo... o vėliau kažkas lūžo viduje, pradėjau nebesuprast nesibaigiančių vakarėlių, valandinių pokalbių telefonu, tauškalų apie kosmetiką, madas ir vaikinus. Ir išvažiavau į kitą miestą, kurį laiką gyvenau viena ir kaifavau nuo to 
su draugais palaikėm kurį laiką ryšį, bet kadangi nebedalyvaudavau tūsuose - pasimiršo...nors dabar sėkmingai atradom vėl vieni kitus facebooke, bet jau porą metų tik virtualiai bendraujam. O kai atsirado vyras, ir iki šiol jau 6 metai jis yra man geriausias draugas, ir bene vienintelis. Iki šiol puikiai kompensuodavo man draugių trūkumą, tačiau pastaruoju metu vis labiau noriu atlaisvintį jį nuo kai kurių mano kalbų 
net gaila kartais pasidaro, bet išklausyt vistiek turi, niekur nesidės...nes daugiau neturiu kam visko išpliuprpti 
priskirčiau save nemoteriškoms moterims, nesivaikau mados, kosmetiką naudoju tik naturalią ir mažai, mėgstu vairuot, žvejot, neauginu gėlių namie (šiek tiek lauke tik), gyvūnus myliu, bet "nesergu" jais, turiu ir šunį ir katę. Noriu turėt daug vaikų
auginu 4metį sūnų ir man 29 m. Gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno, širdis priklauso Kaunui kažkada sakydavau, kad atsilaksčiau jaunystėje, bus lengviau gyvent vėliau, nes jau visko paragavus...tačiau dabar man jau trūksta to, ką esu patyrus, noriu pakartot, gaila, kad nebėra su kuo....būtų kas nors tuo metu pasakęs, kad man taip truks draugų,gal nebūčiau taip drąstiškai nutraukius ryšių ir dabar turėčiau su kuo dalintis mintimis
