QUOTE(F @ 2011 03 08, 11:28)
Tai geri tie ciklai, man patinka. Ir rezidentūros noriu, ir su pacientais bendraut nieko tokio, ypač jeigu turiu žinių apie jų susirgimus ir tada pasitikiu savim.
O kodėl bendravimas tarp medikų paremtas nerašytomis taisyklėmis, kodėl taip manot, ar galit pateikti pavyzdžių? aš tai manau, kad jei žmonės tikrai norėtų, kad nerašytų taisyklių būtų laikomasi, tai jas užrašytų

o jei neparašyta, laikytis ir nebūtina
Nu čia per mažai informacijos, žinoma, bet jūsų vaikas tai iš to sakinio kalbėjimo stilium priminė mano vyro brolį

jis ir galėtų taip pasakyti.
O kas ten per dienotvarkė? Kaip ji padeda, ir kokiems gyvenimo aspektams?
Aš tai nors noriu būt laisvas žmogus, kuris daro ką nori, bet mano autistiška prigimtis irgi reikalauja dienotvarkės
ir tai nepatinka man. Kai jos nėra, tai jaučiuosi pasimetus, nežinau ką daryt, darau viską vienu metu. Fui kaip negražu skųstis, suaugęs žmogus pats atsakingas už save ir pats sprendžia, ką daryti.
Kažkodėl prisiminiau Sviesiosios postą, kuriuo ji užbaigė kažkurią temelę, prakeikdama visus tradicinės medicinos atstovus. Šiaip manau, dauguma jų savo žiniomis ir kompetencija išties siekia padėti pacientui. Bet yra ir tiesos tuose žodžiuose, yra korupcijos, atsainumo ir t.t. Todėl ir tie santykiai komplikuojasi, kai matai, kaip neturėtų būti, bet tenka "nematyti". Bet nenorėčiau čia tų subtilybių viešinti.
Devynmečio dienotvarkė gana paprasta: mokykla - namų darbai - būrelis - kompas/TV - pagalba tėvams - knygos skaitymas/konstravimas - miegas. Tiesiog kartu sudėliojam laiką, kada kas bus daroma. Bet jam patinka, kartais net nori, kad surašytume viską minučių tikslumu. Nemanau, kad esi kažkoks nelaisvas, jei turi dienos/savaitės/metų planą, aš ir pati mintyse visada susidėlioju

O vyro brolis irgi su AS?
Apie plaukus - abu vaikai gimė plaukuotom nugarytėm, o dukra ir ausytėm

Bet nesu tikra, ar testosteronas čia kuom dėtas...
Darželis davė naudos, priprato greitai, lankė noriai - matyt dėl tos pačios tvarkos. Aišku, šventės, koncertai ir kitokie neįprasti renginiai išmušdavo iš vėžių - nemėgo jų. O va ankstyvosios mokyklėlės tai nelabai pasiteisino - lankėm ir su muzikos, ir su dailės kryptim ir nelabai ten kas pavyko - praktiškai jokių užduočių nedarė...
Su giminėm sunku

Vieni nuolat pabrėžia (kitąkart ir nepelnytai) "ypatingus" gabumus, kiti tiesiog ignoruoja (pvz. viena močiutė išskirtinai apsilankyti kviečia tik dukrą), treti moralizuoja mane dėl išlepinimo, nepakankamo ugdymo ir t.t. Na panašiai kaip pas daugumą