Na daug kuriem žmonėm šiuo metu labiau rūpi, kaip susimokėt mokesčius ir ką pavalgyt, nei kad dirbt mėgstamą darbą.
Gerai jei kalba eina apie kelių šimtų litų skirtumą. Bet imkim, vyrui maloniau dirbt kasdien nuo 8 iki 17, bet jei atsirandą galimybė pvz dirbt tolimųjų reisų vairuotoju, ir uždirbti imkim apie kokius 6000 lt per mėnesį, bet ofisiukį smagiau, šilčiau, geresnis kolektyvas, o alga 1500 lt.
Notmei kaip sekasi kaži?
QUOTE(aysel @ 2011 03 12, 19:59)
o "pykinti", "vemti", "stresuoti" ir "varytis ligas"... na nežinau... kam iki tokios būklės prieiti, nesuprantu. darbas yra tik darbas, kam taip sureikšminti jo įtaką?
as vemdavau nuo savo darbu anksciau. ne tik pries darba, bet ir jo metu uzsidariusi wc. ir dabar vemiu prisiminus. administratores tai darbas... tave varineja ir zemina kaip tik kas gali, kiek fantazijos turi...
o kaip sureiksminti darbo itaka? tai yra pinigai, kuriais suimoki uz stoga virs galvos, elektra, siluma, vandeni, kuriais susimoki uz maista sau ir savo vaikui, kaip to nesureiksmint dar nesupratau. oru gyventi? nes jei nesusimoki uz kazka tai ateina antstoliai ir bando tave ir tavo vaika ismesti is namu.
nu nebent turi vyra, kuris uz viska sumoka.
tik tiek, kad trenkt tokius darbus, nuo kuriu vemiama, kuo greiciau ir kuo toliau. ir imt ka nors visiskai priesingo. pvz kur nelipa ant galvos. zinote tokiu darbu?
QUOTE(vaidicita @ 2011 03 09, 18:02)
vaikas darzelinukas... ne paslaptis kad daznai serga, pasinaudokit tuo ir vos apsirgus eikit "ant biliutenio " tada aktyvi kito darbo paieska 
bent as taip daryciau ko gero...
bent as taip daryciau ko gero...Na aš irgi siūlyčiau šį variantą...
Nes man atrodo toliau nėra kur "bristi" jums, jei jau taip vyksta, reikia keisti darbą...
O dar klausimas, dėl to laiko stumimo - ar jūs per gerai susitvarkote su pareigomis, ar čia jau toks darbas, kad nėra jo ir tenka taip atsėdėti?
Nes jei sėdite be darbo, tai gal kartais galima sugalvoti kokią priežąstį, kad išlėkti darbo metu, o tuo metu nueiti į pokalbį...
Keisciau darba net nemirkteledama. Yra teke dirbti, jaustis panasiai, kaip temos autorei, tik vadovei vis kas neitikdavo.Leisdavo sau ir balsa pakelti. Paskutine diena isreziau viska, ka apie tai manau ir isejau , akmuo nuo sirdies nusirito... 
neturiu sponsorių,dirbu bet koki darbą,buto paskola irgi geras variklis, išeinu iš darbo,jei pradeda išsikalinėti,nemokėti algų,arba buna netinkamos sąlygos.valdiškas darbas patiko,bet nepatiko atlyginimas.dabar dirbu vyrišką darbą,sąlygos geros,bet įmonei sunku išgyventi.
QUOTE(marytexxx @ 2011 04 14, 07:40)
neturiu sponsorių,dirbu bet koki darbą,buto paskola irgi geras variklis, išeinu iš darbo,jei pradeda išsikalinėti,nemokėti algų,arba buna netinkamos sąlygos.valdiškas darbas patiko,bet nepatiko atlyginimas.dabar dirbu vyrišką darbą,sąlygos geros,bet įmonei sunku išgyventi.
Ta prasme dirbi fizini darba?
yes,pati paprasčiausia
QUOTE(marytexxx @ 2011 04 14, 07:49)
yes,pati paprasčiausia
Kai kas dirba fizini drba, ir jam gerai, o kai kas nieko nedirba, tik pasedi darbe ir jam blogai.
Bet kokiu atveju, reikia ieškoti išeities, jei kažkas netenkina ir visas vidus priešinasi tam. Čia ir nuo žmogaus priklauso... Aš pati metus pradibau sukandusi dantis ir ką buvau "užsidirbusi" rimtų problemų su nervais... O tuo metu ėjau per negaliu ir guodžiau save, kad daug kas nenori, daug kam nepatinka, bet REIKIA...
QUOTE(Notme @ 2011 03 09, 19:46)
Senmergė, yra ta pietų pertrauka, kuomet mes kartu su nekenčiamu vadovu valgom prie vieno stalo 
5 min pavalgymui ir atgal prie kompo. Išeit valandai iš ofiso negaliu, man tiesiog reikia atbudėt tas valandas, nepraleist klientų, svečių...
Biuletenių negalima imti, kai vaikas sirgo, jį slaugė vyras.
Aš rimtai manau, kad galėsiu ieškotis kito darbo tik išėjus iš dabartinio.
Tik niekaip neapsisprendžiu, ar man sukaupt drąsą ir pranešt, kad išeinu, o tada rizikuoti ir tikėtis, kad per trumpą laiką susirasiu kitą darbelį ir ten viskas bus ok (atsirado baimių, kad galiu užšokt nuo vilko ant meškos)
arba kažkaip nuteikt save ir kentėt dar 4 mėn
Aš vis mėtausi tarp šitų 2 variantų.
Šiandien galvojau jau pasakysiu, kad išeinu, bet neišdrįsau
5 min pavalgymui ir atgal prie kompo. Išeit valandai iš ofiso negaliu, man tiesiog reikia atbudėt tas valandas, nepraleist klientų, svečių...Biuletenių negalima imti, kai vaikas sirgo, jį slaugė vyras.
Aš rimtai manau, kad galėsiu ieškotis kito darbo tik išėjus iš dabartinio.
Tik niekaip neapsisprendžiu, ar man sukaupt drąsą ir pranešt, kad išeinu, o tada rizikuoti ir tikėtis, kad per trumpą laiką susirasiu kitą darbelį ir ten viskas bus ok (atsirado baimių, kad galiu užšokt nuo vilko ant meškos)
arba kažkaip nuteikt save ir kentėt dar 4 mėn
Aš vis mėtausi tarp šitų 2 variantų.
Šiandien galvojau jau pasakysiu, kad išeinu, bet neišdrįsau
Pasirinkit mažiau rizikingą variantą pinigų bei naujo darbo atžvilgiu. Patemkit tuos 4 mėn. ir eikit i biržą. Kai apsisręsit ir žinosit, jog tame darbe liekat tik ribotą laiką (tuos 4 men) juos atsėdėti bus lengviau. O ir Jūsų CV atrodys geriau, nei padirbote ir metėte darbą...Manau jog tai turi įtakos. O darbo laikui užimti sugalvokite kokį pašalinį užsiėmimą prie kompo. Arba darykit ta pačią operacija kelis kartus.. būkit išradinga... stenkitės shefo buvimo net nepastebėti...
Paskaitinejau jusu visu patirti ir prisiminiau savo kosmara. Po bakalauro studiju susiradau darba, kaip man atrode - labai prestizini, pagal specialybe, negasdino net mazoka alga (vis tik pirmas darbas ir pan.). Atejusi supratau, kad dirbsiu tarp dar keliu savo skyriaus kolegiu, vadovaujancioji mergina buvo labai maloni, kantri, bet.... po keliu menesiu ji isejo is darbo ir i jos vieta buvo paskirta kita kolege, pati blogiausia, kaip buna paprastai - kazkokia kompleksuota pilka pele su tigro charakteriu Jei reikedavo kazko paklausti, kaupdavausi pusdieni, o paklaususi atsakymo jo neisgirsdavau (zinoma dar atejus prie jos budavau nusmelkiama tokiu slyksciu zvilgsniu, kaip as dristu jai trudyti). Pakenciau ne tik tai, kad ta grupele ex grupiokiu buvo laisvos veluoti i darba, ignoruodavo mane per pietus (neva turi kazkas ofise sedet), iseiti kada panorejusios tvarkyti savo reikalu, bet ir tai, kad dirbo ta pati tik mazesniu kruviu ir gaudavo vos ne visu 1000 lt daugiau (suprask, tu dar neturi magistro, todel esi verta maziau). Galiausiai atbuvau 1.5 metu ir naktimis jau sapnuodavau ta darba, o ryte atsikelus apimdavo toks klaikus jausmas, kad atrodydavo mielai krisciau negyva cia ir dabar, kad tik nereiketu ten eit. Labai sunku buvo, buvau kaip degtukas, del to mane mete draugas, o dar ir magistro darba rasiau tuo paciu metu. Zodziu baisus mano gyvenimo tarpsnis 
Siaip buvau tik nuo saves priklausoma finansiskai, nebuvo nieko, kas butu galejes mane islaikyti, todel kentejau, bet paskui (per pati krizes ikarsti) nebeatlaikiau - meciau ta darba. Ir tvirtai sakau - nera to blogo, kas neiseitu i gera. Po keliu menesiu susiradau gal ir ne pati nuostabiausia (as nekenciu savo specialybes, todel vargu ar su meile kada nors dirbsiu si darba), bet zymiai geriau apmokama, su normaliu kolektyvu, kur nesi slyksciai apkalbama beveik prie akiu, niekas nerekia vos atejus i darba su nauju skuduru öooo, maciau sita suknele "Zaroj" uz tiek ir tiek" (butinai, kad visas ofisas atsisuktu)
Jei reikedavo kazko paklausti, kaupdavausi pusdieni, o paklaususi atsakymo jo neisgirsdavau (zinoma dar atejus prie jos budavau nusmelkiama tokiu slyksciu zvilgsniu, kaip as dristu jai trudyti). Pakenciau ne tik tai, kad ta grupele ex grupiokiu buvo laisvos veluoti i darba, ignoruodavo mane per pietus (neva turi kazkas ofise sedet), iseiti kada panorejusios tvarkyti savo reikalu, bet ir tai, kad dirbo ta pati tik mazesniu kruviu ir gaudavo vos ne visu 1000 lt daugiau (suprask, tu dar neturi magistro, todel esi verta maziau). Galiausiai atbuvau 1.5 metu ir naktimis jau sapnuodavau ta darba, o ryte atsikelus apimdavo toks klaikus jausmas, kad atrodydavo mielai krisciau negyva cia ir dabar, kad tik nereiketu ten eit. Labai sunku buvo, buvau kaip degtukas, del to mane mete draugas, o dar ir magistro darba rasiau tuo paciu metu. Zodziu baisus mano gyvenimo tarpsnis Siaip buvau tik nuo saves priklausoma finansiskai, nebuvo nieko, kas butu galejes mane islaikyti, todel kentejau, bet paskui (per pati krizes ikarsti) nebeatlaikiau - meciau ta darba. Ir tvirtai sakau - nera to blogo, kas neiseitu i gera. Po keliu menesiu susiradau gal ir ne pati nuostabiausia (as nekenciu savo specialybes, todel vargu ar su meile kada nors dirbsiu si darba), bet zymiai geriau apmokama, su normaliu kolektyvu, kur nesi slyksciai apkalbama beveik prie akiu, niekas nerekia vos atejus i darba su nauju skuduru öooo, maciau sita suknele "Zaroj" uz tiek ir tiek" (butinai, kad visas ofisas atsisuktu)
