Knygos, knygos, knygos... *54 Namučiai...

Nu tikrai labai faina.. taip viskas smulkiai aprasyta, perteikta kiekviena detale.. o maistas kaip aprasytas.. buvau dar nevalgius, kai skaiciau, tai

Laba,



Tai perskaityk, gal susidomėsim
Aš ją tai bibliotekoj varčiau, kažkaip nepatraukė, kažkaip jau toks apipavidalinimas mandras, raidikės mažos, galvoju, ai, kokios nors šiuolaikiškos lietuviškos fantasmagorijos...
O jau taip prisiėmusi daug knygų buvau, tai jos ir nebeėmiau.
Gal kada kitą kartą sudomins.

laba.

Nepamenu, ar gyriau ar ne, bet tema labai graži O man gerklės skausmas ir sloga užėjo kai per visus karantinus nei slogavau, nei kosėjau

Registruojuosi su baigta ,,Pavojinga meile'' (atsiliepimas kiek žemiau ). Ir su Silva Rerum, kurios trečdalį perskaičiusi esu.


aš irgi.


Tai antroji ,,Bado žaidynių” dalis, kurios laukiau su nekantrumu. Tačiau, kaip daug kas įspėjo, ji tikrai mažiau įdomi nei pirmoji dalis.

Lietuviai, versdami pavadimą pagal save, gal mąstė, kad žodis ,,meilė” labiau suintriguos skaitytoją nei kad originalo išvertimas? Nes man ta meilė visgi ne tokia ir svarbi šioje knygų serijoje. Na, gerai, gal truputį- bet tik tiek, kiek apsiribojama Geilo ir Ketnės draugyste, mat Pitas nepatiko nei pirmojoje dalyje, nei šioje. Geilo antrojoje dalyje dar mažiau nei pirmoje, bet tikiuosi, trečioje jo bus daugiau nei ,,varžovo” Pito. Tuo labiau, kad yra atskleidžiami Ketnės tikrieji jausmai, nors, skaitant knygą, keliose vietose tą jos neapsisprendimą norėjosi lyginti, rodos, jau su primiršta Belos (,,Saulėlydžio” sagos veikėja) ,,myliu abu” nuostata. Bet Ketnė protinga, tad greitai susivokia savo jausmuose. Nors visgi ji ir toliau priversta vaidinti įsimylėjusią Pitą merginą.

Knygą galėčiau skirti į dvi dalis (nors šiaip ji perskirta į tris. Pirmoje knygos dalyje veiksmas vyksta gimtojoje 12-oje apygardoje. Rodos, viskas grįžta į savas vėžes. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstumu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu. Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Ši ,,dalis” tikrai neįtraukė, visos tos istorijos su ,,vaidiname meilę” man atrodė labai jau dirbtina. Kaip ir fotosesijos, makiažai, drabužiai- suprantu, kad buvo norima padaryti kontrastą, bet vis dėl to.. Man nepatiko.

Užtat antroji knygos dalis, kai vyko žaidynės, labai patiko. Juk laukdama antrosios ,,Bado žaidynių” dalies ir laukiau dar vienų žaidynių. Jos įtraukė mane taip, kad, kol neperskaičiau iki pabaigos, tol nepadėjau knygos į šalį. Visą laiką galvojau, kaip viskas baigsis. Be abejo, Ketnė privalėjo laimėti. Bet kaip Pitas ir kiti? Pabaigos visiškai neatspėjau, nors ir nujaučiau, kad viskas gali taip pasisukti. Su nekantrumu laukiu trečiosios dalies, kurioje turėtų viskas iki galo išaiškėti.

Atsisėdau su kavyte rankose rašyti atsiliepimo apie "Ir padegė šiuos namus", o galų gale užsimąsčiau ir atitrūkau nuo pasaulio. Gerai, kad kaimynai nuostabūs ir šiandien jau nuo 7val. ryto neleidžia paskęsti į gilius ir ilgus apmąstymus. Vis gręžia ir kala, gręžia ir kala
Taigi plačiau apie perskaitytą knygą (jau taip plačiau, kad atsibos skaityti )

William Styros "Ir padegė šiuos namus"



Veiksmas vyksta Italijoje, egzotiškame pajūrio miestelyje Sambuke. Čia likimo vedami susiduria trijų amerikiečių gyvenimai – girtuokliaujančio dailininko Keso Kinsolvingo, Virdžinijos turtuolio Meisono Flego ir teisininko Piterio Levereto. Tai fragmentiškai perteikiamas pasakojimas apie išprievartautą ir nužudytą merginą, bei taip pat nužudytą ir į visą šią istoriją įsivėlusį amerikietį. Jau pirmuose romano puslapiuose atskleidžiama dėl kokių dramatiškų įvykių susitinka veikėjai ir vienas kitam išsipasakoja.

“Kad nebūčiau apkaltintas, jog perdedu, išsyk pasakysiu: tai buvo žmogžudystė, žmogžudyste pasibaigęs išprievartavimas, ir dar keli, ne tokie baisūs, tačiau ne mažiau niūrūs ir slogūs įvykiai. Jie nutiko – bent jau prasidėjo – Afiro rūmuose, <…>, o veikėjai buvo vietiniai gyventojai ir mažiausiai trys amerikiečiai. Vienas jų, Meisonas Flegas, žuvo. Kitas, Kesas Kinsolvingas, tebėra gyvas, ir jeigu yra šio pasakojimo svarbiausias veikėjas, geriausiai, mano manymu, šitam vaidmeniui tinka jis. Tik jau ne aš.”

Nors tai ir detektyvinis pasakojimas, tačiau veiksmo čia mažai. Nenarpliojamos nusikaltimo detalės ir nepersekiojami įtariamieji. Galima sakyti, tai psichologinis romanas, kuriame daug svarbesni veikėjų išgyvenimai. Pasakojimas nenuosekluos, istorija tarsi papasakojima vėl ir vėl išnaujo tik kitomis akimis.

Dėmesys sutelkiamas į vieną iš pagrindinių veikėjų – Kesą. Rašytojas Keso vidinias monologais, sąmonės srautu, vizijomis, sapnais bei dienoraščio ištraukomis nagrinėja kaltės, nusikaltimo ir bausmės, moralės, meilės, dvasinio nušvitimo temas. Pasakotojas neskuba, kiekviena panaroma aprašoma smulkiai, o veikėjo reakcijos į aplinką dar smulkiau.

Šviesos romane yra, tačiau labai mažai. Daug kas čia persismelke skurdo, ištvirkimo, alkocholizmo aromatais. Šalia Sambuke apsistojusių kino aktorių ir jų linksmų šėlionių, gyvena visiškame skurde paskendę kaimiečiai, kurie, vietinių policininkų nuomone, visi vienodi ir net neverti veidų įsidėmėjimo. O jų gyvenamas Tramončio slėnis – “vienintelė vieta Italijoje, kur nėra lapių, nes jos taip pasišlikštėjo vietinėmis vištomis, kad susikrovė mantą ir išsikraustė.”.

Šiai knygai reikia laiko ir kantrybės. Begalė kvailų girtuoklio poelgių ir pamąstymų. (pati nesugebu tokių žmonių pateisinti, sakyčiau nesugebu netgi jų užjausti…) Kai kurios scenos ištęstos iki begalybės, nors tas ištęsimas tarsi ir savotiškas rašytojo pasakojimo stilius. Nustebino pabaiga. Vaizdingiau pasakius, pasijaučiau tarsi perskaičiusi šešių šimtų puslapių preliudiją ir gavusi trumpą atsakymą - “viskas baigėsi laimingai, nebėra ko pasakoti.” Visgi rašau šiai knygai 8 iš 10, nes smagiai praleidau laika su knyga ir žinoma už vaizdingą pasakojimo kalbą.


P.s. Ir dar, jeigu neatsibodau, pasigirsiu Susikūriau blogą :
http://argija.wordpress.com

Na šiaip jo visos knygos pilnos informacijos ir reikšmių. Labai turiningos. Dėl to man labai ir patinka.

Dar mokyklos laikais esu skaičiusi šią Vienuolio knygą, labai patiko.


Na jei įsigeisi perskaityti ją, tai žinok, kad aš ją turiu visą

Na o aš registruojuosi su:
1. Iris Mudoch 'Jūra, jūra...'
2. Sarah Waters 'Tipping the Velvet' ('Aksominės kojytės' - bent jau taip rusai šį pavadinimą iįvertė). Ir kaip tik atradau, kad yra filmas tuo pačiu pavadinimu.

Abi knygos laaaaabai patinka, tai turiu bėdą, nes nežinau kurios griebtis

Šiandien ryte pabaigiau John Fowles 'The magus' (Magas), bet komentaras vėliau Dabar nekantrauju eiti skaityti, nes vaikas aprimo ir leidžia atsipalaiduoti trumpam.

O taip pat šiandiena parsinešiau Johanna Sinisalo 'Trolis' ir irgi noriu kuo greičiau ją pradėti Vienu žodžiu norų begalės, net susitvarkyti neina

Hali halo

Džiugu, kad visoms patiko pavasariška tema ir to pavasario proga šiandien pirmą kartą kulniavau prižiūrėt vaikučio su kedasais, žieminių batų nebreik jau, kol kas

Registruojuos ir aš naujuos namuos, be knygos, nes net neįsivaizduoju kokią šiandien arba ryt paimsiu į rankas.



Sveika atvykus

Galvoju, kudie daba tu taip fainuolio dėdės pavardę taip mandrai rašai, o čia jau ant maikės kažkas pasidarbavo, geras bajeriuks

O man visų knygų skaitymui norisi absoliučius tylos, tik tada iki galo atsipalaiduoju ir visiškai panyru į knyga. Todėl idealiausia man skaityti naktį arba dieną va tokiu metu kaip dabar. Išimtis būna tik skaitymas gamtoje, tada nemaišo nei paukščiukų čiulbėjimas, nei kokio šuniuko amtelėjimas kur toli, nei visokių vabaliukų skleidžiami garsai ir rėpliojimai per kojas, rankas (jeigu tas vabaliukas nėra voras žinoma ).

"Viešnia iš šiaurės" neskaičiau ir aš dar. Laukia lentynoje.

Ir kaip tau skaitosi ši knyga? Patinka?

aš gamtoj vien dėl visų tų vabalėlių negalėčiau apie vorus net nešneku.

O šiaip tai ir man patinka labiausiai tyloje skaityti. na, ne visuomet galiu, tai kaip išeina taip. Ką jau ką, bet įsijausti į knygą mėgstu. Tuomet reikia pašaliniams kartoti kelissyk tą patį klausimą, kol išgirstu ir atsakau.

Man dažnai su kompu taip būna,tai ,,noulaifere" vadina.

Che Kuolio nuomonė apie marškinėlius

Skaitosi ir patinka Net nesinori kitų darbų imtis, bet teks atidėt knygą iki kito savaitgalio, nes išvažiuosiu mokytis ir ten nelabai paskaityt pavyks

Registras su J.-M. Thibaux Kleopatra. Patinka, skaitosi, dar tik pradėjau, bet patinka

Sveikos, kol radau temą
regsitruojuosi su Pamuko Stambulu ir Metai provanse
beje Sielos sparnai tema nuostabi