Na, ką. Ateinu čia su savo atsiliepimu apie R. Gario
Toliau Jūsų bilietas nebegalioja.
Kaip jau ir minėjau, tai mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Tiesą sakant, išvis nelabai ką iki šiol buvau apie jį girdėjus, bet čia nėr ko girtis, ypač žinant jo sąsajas su Lietuva...
Pirmoji mintis, skaitant knygą, buvo ta, kad jos autorius visiškai nesilaiko klasikinio romano kūrimo taisyklių (na, kita vertus, jis į tokį ir nepretenduoja), o tai, mano manymu, sudaro didžiąją dalį jo žavesio, nes tai leidžia jam būti visokiam - ironiškam, vietomis net sarkastiškam, o kartu ir iki skausmo romantiškam, bet jokiu būdu ne banaliam.
Tik pradėjus versti pirmuosius knygos puslapius ima ryškėti kūrinio tema, kurią jau čia kažkas įvardijo kaip vyrų impotencijos problemą. Visgi, neneigdama to, kad ši problema kūrinyje iškelta į pirmą planą, pagrindinę mintį įvardinčiau kaip žmogaus ir laiko santykį (pagr.veikėjas sensta, jo organizmas jį ,,išduoda" pačiu skaudžiausiu vyrams būdu, tačiau jam tai sunku pripažinti, o dar sunkiau su tuo susitaikyti. Ir jis geriau mirs, nei bus bejėgis ir apgailėtinas).
Veikėjus E. Gary kuria tikrai įtikinamai. Žakas - beveik 60 metų vyrukas, buvęs milijonierius, kuriam šiuo ir taip sunkiu metu verslo reikalai klostosi prastai. Tačiau šalia jo - žavi 23-jų metų brazilė Laura, kuri besalygiškai jį myli net ir tada, kai suvokia, kad jo, kaip pajėgaus vyro, dienos suskaičiuotos. Jaunas merginos amžius herojaus tragediją tik dar labiau išryškina. Maždaug nuo pusės romano tarp jų tarsi įsiterpia Ruisas - visus fizinius vyriškumo kriterijus atitinkantis vagis, kuris, būdamas realiai egzistuojančiu asmeniu, dažnai pradeda atrodyti tik Žako vaizduotės dalimi, padedančia bent trumpam susitabdyti tai, kas neišvengiama...
Visame kūrinyje nuolat plėtojama vyriškos savivertės tema. Finansinis stabilumas ir gebėjimas patenkinti moterį - pagrindiniai vyriškumo rodikliai. Tačiau nuolatinė kalba apie tai visiškai nepaverčia romano banaliu ar vulgariu. Priešingai, skaitant juntama pagarba skaitytojui.
Be abejo, taip įtaigiai apie tai gali rašyti tik vyras, ir moterys vargu ar kada iki galo tai supras...

Knyga įdomi, sakyčiau kitokia nei daugelis, bet čia greičiausiai esmė ne temoje (žmogaus ir laiko ryšis literatūroje plėtojamas nuo amžių amžinųjų), bet pasakojimo stiliuje, kuris man labai tiko.
Pabaigai, viena įdomi mintis apie amerikiečių požiūrį į impotencijos problemą:
,,Jie mažiau negu kitos tautos geba gyventi žinodami, kad jiems ir aplink juos yra neišsprendžiamų dalykų. Kai atsitinka koks nors nepataisomas dalykas ar ištinka nesėkmė, jie lekia pas psichiatrą arba kaip pamišėliai ima ieškoti savo galiai pakaitalų, pinigų ir pasaulio rekordų. Didžiausias pavojus ištiktų pasaulį tada, jei jis susirgtų amerikietiškąja impotencija. [...]. Jie įžengia į sekso prekių parduotuvę kaip į santechniko namus - oriai, kaip žmonės, turintys teisę gintis. Amerikiečiai dar nepratę pralaimėti. Jie atsisako nulenkti galvą prieš kliūtis."Ir toliau tęsiu pažintį su R. Gariu. Kitas mano skaitinys - ,,Moters šviesa".