Knygos, knygos, knygos... *54 Namučiai...

Kaip norėjau šitos ir pamiršau, kad jos norėjau, neįsirašiau į savo sąrašą knygų užsakymui

Ai, va ką norėjau pasakyti, šiandien - ryt turėčiau pabaigti Kleopatrą, rekomenduoju , nes man tai labai patiko, truputį supažindino (pagilino istorijos žinias). Turiu klausimą (atsiprašau už kvailumą): Kleopatra tikrai egzistavo (oi, gyveno), ar ne? Man regis, buvo toks filmas apie Kleopatrą, bet knyga visai kas kita. Į knygą gali įsigilinti, o filme ne viskas taip aišku (bent man)

Gal kada perskaitysiu ir Kleopatros memuarus, bet dar ne dabar

Tikrai egzistavo ir buvo Egipto karalienė Egipte ji iki šiol garbinama, vos ne ant visų pašto ženklų spausdinama (kaip Anglijije karalienės atvaizdas), nemažai istorinių eksponatų yra ir Egipto Nacionaliniame Muziejuje.

Ir gražu, ir kai kuriose vietose itin žiaurių situacijų knygoj atvaizduota yra. Kaip dabar pasitaiko, taip ir tada būta daug nesusipratimų, neteisybės (jei viskas, kas knygoj parašyta tiesa - kad Cezaris kai nugalėjo Pompėjų, jau buvo pasiryžęs skelbti taiką, bet priešai atsiuntė jam jo galvą, ir jis vėl pradėjo karą) Ir Aleksandrijos, pirmosios bibliotekos vaizdas ten užfiksuotas

laba ryta,



Kadangi filma maciau, nelabai manes pirmoji ir betraukia....Kaip sakai, vis tiek idomu skaityt? net ir filma macius?


Dite - zmogaus kudikis mane irgi domina po pagyru siam skyrely

Perskaiciau vakar Ami McKay "Gimdymo namai"
Labai moteriska, gyvenimiska, ivairiapusiska knyga, kurioj rasi ir moterisko solidarumo, ir subtilybiu ir gaslybiu, ir ziaurumo
Veiksmas vyksta 20 a. pradzios Naujojoje Skotijoje. Nemazai suzinom apie to meto, tos vietos moteru padeti visuomeneje, apie isradimus (idomu man buvo, pvz., apie vibratoriaus naudojima tiek gydytojo kabinete, tiek privaciai ); labai jauciama senuju prietaru, senosios liaudiskosios medicinos praktikos ir siuolaikines medicinos priespriesa (panasu, kad simpatizuojama pirmajai).
Daug informacijos apie akuserija, pribuvejos darba, senovinius apsaugos nuo nestumo budus, liaudies medicina.
Nors kai kurios vietos prailgdavo, man visai patiko.
Papildyta:
caralaite, busiu nagla eilini karta, bet gal tu netycia turi ta Slapta istorija, apie kuria anam skyrely sneki? Gal noretum paskolinti?

Labas dienas

Paskaičiau vakar prieš miegą tuos "Miškus" ir paskui sapnavau, kad kažkokios tamsios jėgos tempia mane iš lovos Pabudau su besidaužančia širdim. O kas dėl knygos, tai nebedaug beliko skaityt ir baisiai norisi sužinoti atomazgą, nes spėlionių milijoną jau sau prisikūrus, o atsakymo kol kas neradau

Beje, vakar gavau savo gražiuosius skirtukus ir smagų velykinį paukštuką

O šiandien aisiu į paštą parsinešt knygų

Jeigu pažįstate ir mėgstate Jodi Picoult, žinote, kad visos jos knygos parašytos tarsi pagal formulę. Rašytoja atkreipia dėmesį ir analizuoja teisines/moralines/socialines/medicinines problemas. Ta pati situacija pateikiama iš skirtingų veikėjų lūpų, todėl galimas objektyvus vertinimas. Visos rašytojos knygos baigiasi nelauktu siužeto vingiu, kuris visada skaitytoją priverčia susimąstyti, paskęsti mintyse, pakeisti požiūrį į vieną ar kitą dalyką arba tiesiog susigraudinti ar net raudoti.

Kita širdis pasakoja apie mirties bausme nuteisto žudiko begalinį norą paaukoti savo širdį aukos seseriai. Bandymas išsisukti? Juk mirtina injekcija pavers vyro organus netinkamais donorais. Kalėjime nuteistasis pradeda daryti stebuklus – vandenį paverčia vynu, atgaivina paukštį, išgydo kitą kalinį – spauda greitai prilipdo jam Mesijo vardą. Netrukus šalininkų būrys įsikuria prie kalėjimo ir prasideda viešos diskusijos – yra Šajus Bornas Mesiju ar ne. Mirštančio vaiko motina privalo apsispręsti, ar ji įstengs pamiršti neapykantą, kad priimtų savo vaiko žudiko širdį.

Kita širdis, kaip ir kiti Jodi Picoult romanai, pasakojama trumpais skyreliais iš skirtingų žmonių lūpų. Autorė pateikia moralinę dilemą – mirties bausmę – kartu su baisiu nusikaltimu, teismo drama, jausmingu romaniūkščiu ir netikėtu posūkiu pabaigoje. Rašytoja nepatingėjo paieškoti informacijos ir supažindino su Gnostikų tekstais (pati niekada nebuvau apie tokius girdėjusi). Picoult pritaiko Gnostikų pasaulėvoką pagrindiniam knygos veikėjui – mirtininkui Šajui Bornui.

Knygoje man nepatiko stebuklai. Susidarė įspūdis, kad rašytoja juos panaudojo tik tam, kad galėtų užkaišioti siužeto skyles. Pavyzdžiui, kaip trisdešimtmečio vyro širdis gali tikti paauglei arba koks mažas pasaulis turėtų būti, kad prisiekusysis Šajaus teisme taptų jo dvasios tėvu? O, tai stebuklai… O ką jau kalbėti apie užuominą, paminėtą tik lyg tarp kitko, apie kalinio nekaltumo galimybę.

Knygą rekomenduoju visiems ištikimiems Jodi Picoult gerbėjams, tačiau privalau paminėti, kad mano subjektyvia nuomone, tai tikrai ne pati geriausia jos knyga, todėl skaitytojams, dar nepažįstantiems šios autorės, nerekomenduoju pradėti nuo Kitos širdies

Nusipirkau "Sala po vandenynu"

Tu apie kieno Miskus kalbi,apie Harlan Coben?

Super Ta proga te balioną

Nea Aš apie šią knygą - Tana French "Miškuose", tik dabar pastebėjau, kad iš pradžių kiek ne taip parašiau patį pavadinimą

Labas, merginos

Atsiliepimas apie paskutinę perskaitytą knygą


George Orwell "Dienos Paryžiuje ir Londone"


Tai pati pirmoji šio autoriaus knyga (taip jau sutapo, kad ir pirmoji mano skaitoma iš jo kūrybos ). Autobiografinė ar net žurnalistinio tyrimo pobūdžio. 1928 m. 25 metų Eric Arthur Bliar (vėliau pasivadinęs literatūriniu pseudonimu Goerge Orwerlo) atvyksta į Paryžių realizuoti savo vaikystės svajonės – tapti rašytoju. Neieškodamas artimųjų pagalbos (o tokią galimybę jis tikrai turėjo), nusprendžia svajonę realizuoti savo jėgomis, uždarbiaudamas straipsniais žurnaluose bei anglų kalbos pamokomis. Tačiau likimas taip jau susiklosto, kad būsimas rašytojas netenka darbo, santaupų ir lieka be skatiko kišenėje. Tuomet jis bando kabintis už gyvenimo dirbdamas laikinus alinančius ir prastai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse bei restoranuose. O kiek vėliau sąmoningai eksperimento tiklais išbando iš vienų nakvynės namų į kitus keliaujančio bastūno likimą Londone.
Knygoje perteikiama įdomi patirtis apie žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą, desperatiškas bandymas susirasti darbą ir išgyventi. Alinantis 15, netgi 17 valandų per parą trunkantis bei prastai apmokamas indų plovėjo (pr. plongeurs) darbas Paryžiaus restorane bei užkandinėje. Vėliau – valkatos patirtis bastantis Londone...Knygoje po šių autentiška patirtimi grįstų pasakojimų pateikiami ir autoriaus pamąstymai šia tema, apibendrinimai bei išvados.
Knygos herojaus citata: „...vienas dalykas puikiai paguodžia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenėlis yra jį patyręs. Tai palengvėjimo, bemaž malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidūrei dugne. Juk tiek dažnai buvai kartojęs, kad eisi šunims šėko pjauti, - ir štai šunys jau čia, tu atėjai, bet pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdį.“
Ši knyga pasižymi vaizdinga kalba, puikiai perteiktais veikėjų charakteriais, joje pilna intarpų su įdomiomis komiškomis veikėjams nutikusiomis istorijomis.
Man labai įstrigo vienas iš šios knygos personažų – skurdžiai besiverčiantis gatvės dailininkas Bozo. Žmogus, neturintis pastovaus stogo virš galvos, dažnai alkanas, ligotas, bet ir tokiomis tokiomis sąlygomis, vos sudurdamas galą su galu, sugebantis naktį grožėtis žvaigždėmis, stebintis meteoritus bei apie visa tai labai daug išmanantis . Jaučiantis ne tik kūno, bet ir sielos alkį . Jo paklausus, ar įmanoma domėtis kitais dalykais, kad ir žvaigždėmis, gyvenant tokį vargingą gyvenimą, Bozo atsako: “Įmanoma. Visai nebūtina pavirsti sumautu triušiu, jeigu pats to nenori…Jeigu nusistatai save, gali ir toliau gyventi taip pat. Ir nesvarbu, ar esi vargšas ar turtingas. Tau lieka tavo knygos ir tavo mintys. Turiu tik pasakyti sau: “Šičia aš laisvas žmogus”, jis patašnojo sau į kaktą, - ir viskas bus gerai.”
Mano nuomone tai gera knyga. Rekomenduoju

baigineju pagaliau Dinos knyga istikro tai laukiu nesulaukiu pabaigos, idomu kaip baigsis ale tikrai idomi knyga o po jos laukia stikline pieno tikiuosi ir ji taip pat uzves kaip ir dinos knyga beje susiradau darbely, kuriame galesiu skaityti ir skaityti, ot bus katino dienos

Sveikos,


Šitą ir aš neseniai perskaičiau, man patiko, bet neapleido jausmas, kad dar kažkur kažką panašiai esu skaičiusi, bet taip ir neatgaminau kur ir ką


Ar dar tokių būna šiais laikais? Norėčiau ir aš tokio, o tai skaitymui lieka tik nugriebtos minutės prieš miegą, nu dar savaitgaliais šiek tiek.


O aš pradėjau skaityti J. Considine "Kai šaka nulūš". Kol kas skaityti įdomu, tik vat antra jau iš eilės knyga, kur rašoma apie vaikų seksualinį išnaudojimą iš giminių pusės .