Knygos, knygos, knygos... *54 Namučiai...

Aš irgi po fatimallos atsiliepimo noriu ją perskaityti.

Aš skaičiau, man labai patiko.

As pradejau, kol kas ne itin zavi. Gal paskui bus idomiau?

Negaliu pasakyti, nes jau tiksliai nebeprisimenu, iš karto įtraukė mane ar ne. Bet jei dar nedaug perskaitei, siūlyčiau nesustoti.

Perdovanoju knygą, kas norit

A. Capella „Meilės maistas“

Tiesa, visai uužmiršau parašyti citatą iš Elif Shafak "Stambulo pavainikė", kuri atspindi knygos dvasią:

"Tas, kuris nesugeba sukilti ir maištauti, nemoka reikšti savo nuomonės ir pasipriešinti nusistovėjusioms normoms, negali būti gyvas. Pasipriešinime slypi gyvenimo esmė. Visus kitus žmones galima suskirstyti į dvi grupes: daržoves, kuriems visada viskas gerai, ir arbatos stiklinės, kurioms daug kas nepatinka, bet neturi stiprybės ką nors keisti."

Ai ir dar gu nepasigyriau, kad šiandiena gavau praeitų metų bookerio laimėtojo Howard Jacobson "The Finkler Question"

Sveikos

Kaip gyvenat? Pasiilgau sios temos
As jau namie Kelioneje nieko neskaiciau,tik po knygynus vaiksciojau ir dusavau O Crime stenda,tai nors imk ir visa pirk,beda tik,kad vokiskai nemoku prisirasiau autoriu pavardziu,bandysiu gal rusiskai ieskoti,jei lietuviskai nera

Dabar skaitysiu A.Imhof "Smaragdo knyga"

Na "Kolekcionierius" nuo "Mago" labai labai skiriasi. "Kolekcionierius" paprastesnė, žemiškesnė ir bent jau man kur kas labiau įtraukianti, dinamiškesnė knyga, tinkanti platesniam skaitytojų ratui. O "Magą" palikčiau literatūros gurmanams (pati , matyt, dar nepriaugau iki jos ).

Ką tik pabaigtas Eco "Rožės vardas" mane taip sužavėjo, kad negalėjau neparašyt atsiliepimo


Umberto Eco "Rožės vardas"



Tai religijos, istorijos, filosofijos, simbolikos kupinas romanas, įvilktas į detektyvo rūbą.
Jo autorius Eco – plunksnos meistras, kurią taip įvaldęs , kad skaitant rodos, jog geri kiekvieną žodį. Mane šis rašytojas sužavėjo savo didžiule eurudicija, o kartu ir gebėjimu sudėtingus dalykus pateikti pakankamai suprantamai bei prieinamai ir mažiau išprususiam skaitytojui.
Šis romanas - tai keturioliktame amžiuje gyvenusio vienuolio Adso prisiminimai apie 1327 m. kraupokus nutikimus viename Italijojos Benediktinų vienuolyne, kur jis atsiduria kartu su vienuoliu pranciškonu Viljamu, savo mokytoju. Netrukus vienuolyne prasideda keistos mirtys, kurios vėliau susiejamos su vienuolyno biblioteka. Viljamas su Adsu įsitraukia į paslaptingo žudiko paiešką.
Knygos tematika man labai įdomi, iš dalies galbūt todėl ir mėgavausi šiuo kūriniu. Su dideliu malonumu įsitraukiau į viduramžių labirintus, apgaubtus mistikos ir paslapčių. Aišku, kaip jau buvau minėjusi, tokia knyga reikalauja susikaupimo. Juk joje šitiek daug detalių, terminų, įvykių, faktų ir simbolių. Galbūt pasiėmiau iš jos tik mažą dalelę, bet ir ta dalelė man pačiai pasirodė riebiu kąsniu.
Kaip pats autorius teigia apie pirmąją knygos puslapių šimtinę (kurie, daugelio nuomone, yra labiau varginantys ir nuobodesni) tas šimtas puslapių yra lyg atgaila, ir tas, kas jos neatliks, amžinai liks kalno šlaite nepasiekęs viršūnės. Man ta atgaila, autoriaus skirtas išbandymas pasirodė visai įkandami, pernelyg nenuvargino, tai matyt nesu labai nuodėminga
„Rožės vardas“ – tai labai stipri, gera knyga, palikusi man gilų įspūdį. Laikau ją savo šių metų knyginiu atradimu (žinoma, metai dar tik prasidėję, tikiuosi, kad tų atradimų turėsiu dar ne vieną).

vo ba. Pirma karta? Kokia proga?


Susisiekiau su pazistama tos srities gydytoja, tai ji panasiai paaiskino :
as manau, kad ten pradrasko pati gimdos kakleli, praplecia ji per jega. Su nagu galbut vaisiaus vandenu pusle praplesia. O del vaiku neturejimo, tai nelabai zinau. Bet galvoju, kad gal kai taip pradrasko ten viska, tai gal po to sugyja ne taip kaip reikia ir po to moteris negali pastot. Nelabai as zinau, kaip ten tos pribuvejos gimdymus priimdavo, bet matyt, kad visko ten pasitaikydavo, ka mum dabar sunku suvokti.

Nuomone apie "Popieze Joana" gereja
Visai itikinamai atskleidziama man tu laiku dvasia, religine aplinka ir t.t. Nu bet kai kurios vietos tai...pvz., tos skerdynes baznycioj (o, sventas sutapime) kaip tycia - per Joanos vestuves...

Nepatikesi, bet as taves pasigedau. dar anadien pagalvojau, kur esi, ko nebeuzsuki..

meno albuma perdaviau jai

Labs ryts
o aš vakar pradėjau Jodie Picoult Dešimtasis ratas- pirmoji Picoult knyga, kurią paėmiau ir .............. LABAI nusivyliau...jau tiek išgirta, tiek išpopuliarinta autorė, kad maniau, jog skaitysiu ir prarysiu su malonumu, bet....neįdomu ir visiškai nekoks stilius gal ne nuo tos knygos pradėjau....

Na, bėgu, einu pas onkologą, laikykit kumščius...nenoriu, bet reikia