Atiduoti įvaikinimui ir nesigailėti

Kam man vaikai, va noriu tokių rūpesčių, noriu sunkumų, noriu naujų iššūkių gyvenime, išmėginimų, išbandymų. Viso to, kas susiję su vaikais. Bet tai yra ir trumpa ir laikina. Užaugs, išeis. turės savo vaikų arba ne. Kaip norės taip gyvens. Ir pas mane atvažiuos arba ne. aplankys arba ne. Tikrai gerai žinau, kad lygiai taip pat turėčiau kuo save užimti jei jų neturėčiau.

O meilė? Ji čia kur nors yra. Ar čia tik NORIU. Noriu kažką veikti, tai va vaikus auginsiu. Man vaikai yra žymiai kas kita. Man vaikas tai didžiulė meilė širdyje, kažkas man artimo ir savo, mielo ir nepakartojamo, o ne tik valgyt padaviau, snarglį nuvaliau, na užauginau, dabar visai dzin kur jis, turiu kuo toliau užsiimti.

žinoma yra. Tiesiog reik mokėt kartais tai ir atsiminti, mes ne kartą esam diskutavusios apie vaikus, tai maniau jog tau visko rašyti ir nebereikia- maniau pameni.

Tiesiog tame,ką rašai meilės aš nepajaučiau... Daugiau buitis.

Man visų pirma reikia meilės. Mamos meilės savo vaikui. Noriu to nuostabaus jausmo. Aš ją noriu duoti vaikams, noriu ta meile su jais dalintis. Noriu tą meilę jausti savo širdyje, visą gyvenimą. O visa kita -rūpesčiai, sunkumai, iššūkiai, išbandymai- tai jau buitis, taip visa tai trumpa ir laikina, o va meilė ji tai amžina. Ji nesibaigia vaikui išėjus gyventi savo gyvenimo.

a. Regėjimas aplankė? Tegu bus buitis, kas nori...O pas tamstą buities nėra? Vien meilė? O kaip ji pasireiškia- iš ko tavo vaikas nustato kad tu jį myli? Kaip tu jam parodai meilę? Ką tu darai? Pasakai kad pas tave širdis ir viskas- ir tada viskas savaime

Buitis yra, bet ne dėl sunkumų, išbandymų ar iššūkių noriu vaikų, tai labiau man su darbu ir karjera siejasi.

Tiek to Alfija, ne apie tai tema. Tau vienaip, man kitaip.

bet vaikų be buities, be sunkumų, be iššūkių nebūna. Ir visa jei tu to nori, tau to reikia ir yra meilė, ne kas kitas. Meilė atskirai nuo gyvenimo neegzistuoja.

niekada nesuprasdavau moteru, kurioms vaikas yra visas gyvenimas na taip, jei turi tai jau turi rupintis, aukleti, auginti ir suteikti viska ka imanoma geriausia suteikti vaikui, bet kad specialiai to noreti tai net nezinau... grazu tie vaikai mazi, grazu paziureti, pakalbinti bet tik tiek todel autore pilnai suprantu ir patarciau atiduoti seimai kuri tikrai juo rupinsis- svetimiems, giminaiciams ir t.t. bet manau tada vaikui bus suteikiama ne tik materialine bet ir dvasine gerove, o su tikra mama manau jis gaus tik materialuji geri, jei jau gimdote vaikiuka tai pagalvokite apie jo geresni gyvenima

Is dalies jus teisi. Si moteris buvo susitaikiusi, bet su tuo, kad jos vyras negali tureti vaiku o ir jai tas nebuvo butina, nes vaiku nenorejo. O gerokai po 40 se tau stebuklas... Tas ja ismuse is veziu neigiama prasme ir sujauke planus. Todel ir pagalvojau, kad situacija panasi. Aisku prievartauti saves nereikia, nes kas is to jei nei pats laimingas nebusi, nei tam mazam sutverimui laimes nesuteiksi. O del negerai nemyleti savo vaiko, tai ka as zinau, manau mano paauglystes laikotarpiu mano tevams tai kainavo nemazai pastangu, bent jau as saves tokios tikrai nemyleciau, jei neprisiversciau

Kazkam, kam vaikai visas gyvenimas.
Jus sakote, kad vaiku ta meile nedusinate, ar tikrai, manau jus to zinoti negalite?
Buvau labai laukiamas vaikas po nesekmingu bandymu ir praradimu. Apie mane visada tupciota, visada buvau seimos paziba i mane buvo nukreipti visi zvilgsniai, lukesciai. Kiekvienas noras buvo istatymas, gal del to as niekada nieko nenorejau arba savo noru nesakydavau. Visiska atvirkstine reakcija. Kartais nezmogiskai norejosi kito zmogucio salia, kad pati buciau palikta ramybeje ir zvilgsniai butu nukreipti kur kitur. Nezinau ar jusu vaikai jaucia ta, bet as visad jauciau atsakomybe uz savo tevu ypac mamos gyvenima, visi zingsniai buvo svarstyti, nes o kaip ji reaguos, jei darysiu ta ar ana, o jei skausmo suteiksiu, o jei tobula nebusiu. Ir tai dusina, tai tampa "nasta" (rasai ir jautiesi kaltas, kad neivertini tos meiles, nes jo per daug, o argi gali buti per daug... man taip), bent jau tapo man, issivaduoti is to ir pradeti gyventi kitaip visai nelengva. Kai turesiu savo vaiku, noriu jiems buti geriausia mama kokia tik pajegsiu, bet nenoriu ant ju peciu uzmesti per daug savo meiles

kazkiek kitaip,
nesaugumo jausmo nesuvedziau su vaiku. visai nesupratot ka parasiau. as kaip tik parasiau, kad nestumas ne prie ko. yra kazkokios vidines bedos, uzsleptos, jau nuo daug anksciau. nesaugumo jausmas eina nuo pat vaikystes. ir ta turim visos. vienos -labai bijo vaiku(sugriaus gyvenima), kitos - vyru(nes jie taip pat griauna gyvenima), vyrai palikti tik "dulkinimuisi", kitos - visai nepajegia kurt emocinio rysio ne tai kad su vaikais, vyrais, bet net ir draugiu neturi. visi esam suzeisti, ir tik nedaugelis bando saves paklausti, kodel. is kur kyla tokie dalykai.

Na moterys tokie jau padarai.. arba vyras joms visa gyvenimas, arba vaikas

uzvire cia diskusija
as manau kad cia nerasite to aukso viduriuko....nes jug esame zmones su skirtingais poziuriais principais,norais ir visu kitu. jei vienas mirsta is meiles vaikuciui,kitas neapkencia vaiku,taip jau buvo taip ir bus...as po gimdymo suzinojusi kad dukrytes gyvybei pavojus,verkiau,pergyvenau,labai laukta buvo,o salia kitoje palatoje gulejo mamos paliktas fainuolis berniukas.... taip jau buna...ne visi zmones vioenodai jaucia...nesmerktini ir tie kurie palieka,na jei jie nemyli,nenori vaikuciu,kam save prievartaut.... autoriai noreciau palinketi stiprybes,ir tiketis kad gal pagimdzius viskas atrodys kitaip? na o jei ne,tai tu saunuole nors uz tai kad jo nenuzudei